Ei, tokia tema jau buvo.

Pries kokius trejus metus. Labai gerai atsimenu, ka tuomet parasiau. Ir siandien galiu parasyti ta pati.
Vaikai man reikalingi tam, kad reikia gyvenime ne tik imti, bet ir duoti. Ir ne siaip numesti pinigeli ubagui. Tai ypatingas davimas. Pinigeli numetus ubaga padarai laimingu viena diena, na, jei pinigelis laaabai didelis, tai gal vienerius metus. O savo vaika tu privalai padaryti laimingu visa gyvenima. Tu ji augini kasdien, kiekviena akimirka, ir tik nuo taves priklauso, ar jis bus laimingas, ar ne, ar ji myles zmones, ar salinsis, ar jis pats bus vertas kazko siame pasaulyje, ar tiesiog uzims vieta be jokios zymesnes naudos. Tai milziniskas issukis, ne menkystoms skirtas. Vaikus augindamas supranti, is kokio molio pats esi padarytas...
Kodel dar man reikalingi vaikai? Tik ju deka galiu patirti tas ypatingas akimirkas, kai Kaledu ryta jie selina prie eglutes ir ...

Vaiku deka galiu daryti stebuklus. Ir ne tik per Kaledas- per Velykas, gimtadienius, kelionese, siaip- bet kuria diena, kai uzsimanau siek tiek "paburtininkauti"...
Na, vaikai man tikrai nereikalingi tam, kad senatvej vandens paduotu. Tam saugau savo santykius su vyru. O jei neduokdie kas- kaupiu turtus, kuriuos perleisiu darniam soc.rupybos ir sveikatos apsaugos sistemos veikimui.

Ir vaikai nereikalingi tam, kad mus islaikytu. Patys uzsidirbam.
Vaikai- tai mano gyvenimo patirtis, bet ne nuosavybe. Manau, paleisiu juos lengvai, kai ateis laikas. Svarbiausia, kad isaukletume laisvais ir laimingais zmonemis. Tada bus ramu, kad neprapuls gyvenime. Tokius ramu paleisti.
Kas dar...Mano vaikai- mano bilietai i roju. Rimtai.

Visokia bunu- kartais pavargus, kartais surugus, kartais pavydi, kartais tiesiog nepakankamai atidi, uzjaucianti svetima ar atsiliepianti. Kas be nuodemes? Bet kaip, macnas tu pone, galima neleisti i roju zmogaus, kuris moka taip myleti, tebunie savo vaikus, bet taaaip smarkiai...