Kažkodėl šiandien suabejojau ar Dievas iš tikrųjų yra ...
Mano tėčiui 56m. Visa gyvenimą buvo stiprus , sveikas vyras .
O siandien buvo ta diena kai ji supo be galo daug zmoniu, taciau visi su asaromis akyse. Diagnozė - insultas. Iš karto koma, dar dvi dienos vilties, kurios realiai supratome, kad nera ir kelione Anapilin.
Tai is ties buvo gerbiamas bei mylimas zmogus - visur: ir darbe, ir namie, ir draugų tarpe.
Negaliu ir nenoriu to suvokti - vis dar labai skauda ... Be galo ...
O jis taip norėjo gyventi ... Labai labai... Taip gražiai su mama planavo kaip dabar jau gyvens tik sau - vaikai į gyvenimą išleisti, visi turi tvirtus pagrindus - tiesiog dabar jau gyvens taip kaip visada svajojo ...
Bet taip ir išėjo... Net neatsisveikinęs ...
Labai sunku .... Tokio tėvelio tikrai niekas neturėjo ...
visada sunku tokiais atvejais ka pasakyti.....
tiesiog reik isverkt...kiek gali...paskui reik susitaikyt....tokia lemtis.Reikia tiketi,jei Dievas pasieme zmogu...taip reikejo.
kai pries metus mire man artimas zmogus,buvo labai sunku.kentejau verkiau vis bandau susitaikyt.lankau kapa ir skaitau jam knyga kurios jis nespejo perskaityti.....
nepaluzk...taves reikia gyviesiems.tavo artimas zmogus vistiek bus gyvas tau, tavo sirdyje....
tiesiog reik isverkt...kiek gali...paskui reik susitaikyt....tokia lemtis.Reikia tiketi,jei Dievas pasieme zmogu...taip reikejo.
kai pries metus mire man artimas zmogus,buvo labai sunku.kentejau verkiau vis bandau susitaikyt.lankau kapa ir skaitau jam knyga kurios jis nespejo perskaityti.....
nepaluzk...taves reikia gyviesiems.tavo artimas zmogus vistiek bus gyvas tau, tavo sirdyje....
Man irgi tokiais atvėjais atrodo, kad Dievo nėra, kodėl Jis leidžia......
Per savo gyvenimą jau teko išgyventi nemažai, nekenčiu žodžio "laidotuvės", bet.....
Niekada nesuprasiu kodėl atsitinka taip, kad reikia atsisveikint su draugais - kai jiem dar visas gyvenimas prieš akis, ką padarė mažas žmogutis, kad dar net nepradėjes gyventi - miršta, kodėl "geri" žmonės miršta, o "blogiečiai" gyvena ir t.t.
Bet toks gyvenimas, kaip bebūtų skaudu.
Suprantu, kad dabar jokie žodžiai nepaguos, bet .....užuojauta, laikykis
Per savo gyvenimą jau teko išgyventi nemažai, nekenčiu žodžio "laidotuvės", bet.....
Niekada nesuprasiu kodėl atsitinka taip, kad reikia atsisveikint su draugais - kai jiem dar visas gyvenimas prieš akis, ką padarė mažas žmogutis, kad dar net nepradėjes gyventi - miršta, kodėl "geri" žmonės miršta, o "blogiečiai" gyvena ir t.t.
Bet toks gyvenimas, kaip bebūtų skaudu.
Suprantu, kad dabar jokie žodžiai nepaguos, bet .....užuojauta, laikykis
manau kai tiki Dievu yra lengviau!Nes tikrai Dievas neatima mylimo zmogaus tam, kad tave iskaudintu!Ir jei juo netiki tu nebeturi jokios vilties!O tikedams tu zinai, kad mylima zmogu dar sutiksi!ir tikrai kartu busit laimingi!Zinau kad gyvenime yra tikrai skaudziu dalyku!taciau reikia tiketi, kad viskas prasminga!Galbut tavo tevelio mirtis kazkam padejo!O gal ir tau paciai, tapsi stipresne, nes vis vien tai tures praeiti!Juk dar yra ir kitu zmoniu, kuriem taves reikia!buk tvirta!Jei labai sunku tai zinok, kad gyveni del kitu!Paskui kai truputi nurims sirdies skausmas suprasi, kad gyveni sau...
Daug daug stiprybes tau ir nepaliauk tikejus!
Daug daug stiprybes tau ir nepaliauk tikejus!
Maxi labai uzjauciu tave.
Tikrai suprantu kaip jautiesi. Mes panasiai pries 7 metus palaidojom teti.Tada irgi kalbejom,kad Dievo nera.Tada ,kai tik prasidet turejo judvieju su mama gyvenimas sau,,jie taip irgi planavo. Buvo labai sunku patiketi ir suvokti kas atsitiko po mamos skambucio,kai pasake kas atsitiko. AS labai daznai apie ji pagalvoju,prisimenu,buna gaila,akd jauniausios anukeles nepamate,ar,kad net nespejo kaip reikiant su prmuoju mano vaiku susipazinti.
Bet veliau mes ,jau kiek aprime pagalvojom,kad o gal taip buvo geriau? Jau po mirties mums gydytojai pasake,kas butu buve jei butu isgyvenes. Ir kazi ar jis butu norejes TAIP gyventi,kiap butu buve.
Linkiu stiprybes tau ir tavo artimiesiems
Tikrai suprantu kaip jautiesi. Mes panasiai pries 7 metus palaidojom teti.Tada irgi kalbejom,kad Dievo nera.Tada ,kai tik prasidet turejo judvieju su mama gyvenimas sau,,jie taip irgi planavo. Buvo labai sunku patiketi ir suvokti kas atsitiko po mamos skambucio,kai pasake kas atsitiko. AS labai daznai apie ji pagalvoju,prisimenu,buna gaila,akd jauniausios anukeles nepamate,ar,kad net nespejo kaip reikiant su prmuoju mano vaiku susipazinti.
Bet veliau mes ,jau kiek aprime pagalvojom,kad o gal taip buvo geriau? Jau po mirties mums gydytojai pasake,kas butu buve jei butu isgyvenes. Ir kazi ar jis butu norejes TAIP gyventi,kiap butu buve.
Linkiu stiprybes tau ir tavo artimiesiems
Sunkiausia tai, kad negalėjai atsisveikinti, pasakyti gražiausių žodžių, koks jis tau svarbus, koks mylimas, pasikalbėti apie jums svarbius dalykus. Tarsi atsisveikinimas be atsisveikinimo. Tiesiog buvo ir nebėra... Gyvenimas kartais iškrečia labai žiaurių pokštų ir neleidžia laimei tęstis per ilgai. Gal dabar tai skambės kvailai, bet visada jausi jo paramą, kartais padės kažkas, ko logika niekaip nepaaiškinsi...
Jis tikrai žinojo, kaip jį vertini, nors gal ne visada tai pasakei. Jis tikrai žinojo, kad linki tik geriausių dalykų, kad dėl jo padarytum viską, kas žmogaus galiose.
Užjaučiu tave labai.
Jis tikrai žinojo, kaip jį vertini, nors gal ne visada tai pasakei. Jis tikrai žinojo, kad linki tik geriausių dalykų, kad dėl jo padarytum viską, kas žmogaus galiose.
Užjaučiu tave labai.
mano tėtis mires jau prieš 8metus.Atrodo,tiek laiko praėjo,skausmas seniai turėjo sumažėti,o jis rodos vis didėja.Kiekvienądieną suvokiu,kaip man jo trūksta.Vis galvoju-pasakyčiau jam tą,paklausčiau patarimo, parodyčiau anūkus...Kai buvo po mirties praėję gal pora metų,važiavom su šeima iš Palangos.Ir pagalvojau-grįžusi papasakosiu jam,kuriuo keliu važiavom.Tada staiga suvokiau,kad pasakoti jau nebėra kam...Galvojau kad metam bėgant pamažu pamiršiu ir bus lengviau,bet taip nėra...
Prieš pora savaičių mano tevelis irgi paliko šį pasauli. Jam šiemet irgi būtų suėję 56 metai. Viskas įvyko taip greitai ir netiketai , net greitoji nespejo atvažiuoti...
Man liudeti neleidžia dukrytes, tačiau mamai laibai sunku grįžtti vienai po darbo namo, o ir sveikata labai pablogejo.
Maxi, kaip tavo mamai sekasi gyventi vienai?
Man liudeti neleidžia dukrytes, tačiau mamai laibai sunku grįžtti vienai po darbo namo, o ir sveikata labai pablogejo.
Maxi, kaip tavo mamai sekasi gyventi vienai?
QUOTE(Coca - cola @ 2005 11 27, 20:29)
labai uzjauciu, bet noriu pasakyti tau, kad padekotum dievui, jog turejai toki teti, nes as niekada neturejau...
ir as neturejau
dabar visa gyvenima galvoju, kokia buciau uzaugusi pazindama tevo meile ir nesiosiuosi ta skausma visa gyvenima...esi palaiminta, turejusi toki teti, patyrusi tokia meile...skausmas praeis, pyktis ant "pasaulio" praeis, ir liks tau tie nuostabus prisiminimai
o kai kas taip ir liks gyventi amzinais klausimais ir svajonem apie teviska meile...
kai sirdgela pagaliau praeis, pajusi, kad tevelis salia taves, kad saugo tave ir vis taip pat myli...tada, toj begalinej ramybej, galesi istarti jam sudie ir visalaik nesiotis savo sirdelej, nes jis gyvena tavyje...
as taip pat be tevo meiles uzaugau nes jis isejo kai man buvo tik 4m.
Ji mylek ir dabar tik be gailescio ir neskaudink jam sirdies leisk ilsetis ramei jam. Stiprybes.
Ji mylek ir dabar tik be gailescio ir neskaudink jam sirdies leisk ilsetis ramei jam. Stiprybes.
Uzjauciu del tevelio 
