As pries astuonerius metus ant Kauno rotuses laiptu (jau lipant virsun) issitiesiau, nes uzlipo man ant sukneles ir is busimojo tik isgirdau : ,,Ale vepla". Ner kaip aiskintis.... Paskui salej jaunikis pasirase uz liudininka, o sis uz jauniki. Nekalbu jau apie tai, kad suknele buvo dar namie istepta, jaunikio svarkas suglamzytas, nes nenusivilko kol vaziavo iki manes, o geles islakste nuo masinu taip pat, teko klijuot is naujo. Tai net nemaciau, kaip atrode tikrasis vaizdas. Tiesa, dar nemaza raksti Rumsiskese isivariau, nusiovusi po stalu batus ,,pameciau", o reikejo keltis ir eit, tai teko zvejot. Juokingai atrode, kai paziurejom filmuota medz.
O geriausia, kad torta supainiojo (mamos pazistama buvo tortu kepyklos, gan zinomos Kaune, savininke). Atveze jos sunus jau tiesiai i sventes vieta pries pat susirenkant sveciams ir mums griztant (kad patogiau mums butu ir ta diena karsta ziauriai buvo, tai nebuttu kur jo det). Mama ziuri, kad tikrai ne tas, pasirodo, kad musu vestuvinis nukeliavo i jubilieju, o ju - pas mus. Dziaugiuosi, kad nebuvo dar kokio uzraso ,,Bronei - 60", nes laiko pakeist nebuvo.
Siaip jau mazesniu irgi kuriozu buvo, pvz., sumaisytos stalo korteles. Muzikantai tai turejo geraji var.: kviecia vienu vardu, o ten tiotka visai kita sedi. Is pradziu buvo nesmagu, o paskui jau niekas nekreipe demesio ir smagiai pasijuoke. Tai va, nepaisant tokiu smulkmenu, ta diena vis tiek buvo