QUOTE(Durga @ 2008 06 26, 14:28)
Pasidalinkime negeriančiųjų patirtimi...
Patirtis tokia, kad alkoholio atsisakiau prieš penkerius metus. Per tiek laiko, atrodo, turėjau įgauti "imunitetą" visokiems aplinkinių spaudimams, tardymams, replikoms, klausimams, bandymams išsiaiškinti tokio sprendimo motyvus, aiškinimams ir pn. Bet, žinokit, taip neatsitiko. Nėra taip, kad dėl to labai išgyvenčiau, nėra taip, kad jausčiausi labai jau nesuprasta, vieniša ar atstumta - ne, bet kažkoks viduje nepasitikėjimas savimi kartais sukirba. Kai eilinį kartą pasisuka kalba apie "o tai kodėl?", "ar dar vis ne?", "aš nesuprantų tų kraštutinumų", "saikinga taurelė dar niekam nepakenkė" ir pn. - tada pradedu viduje gūžtis ir kompleksuoti, nes atsiduriu kompanijos dėmesio centre, o jame būti nemėgstu. Manau, išoriškai to susigūžimo aplinkiniams nesimato. Tokiais atvejais, kai užverda diskusijos, aš į jas nesiveliu ir tie "oponentai" savo būrelyje palinguoja galvas ir pasišneka, tuo ir baigiasi...
Va, rašau čia ir berašydama susivokiau, kad, matyt, kiti žmonės nesąmoningai jaučia tą mano susigūžimą ir "lipa ant galvos". Jeigu jausčiausi tvirtesnė, ramesnė viduje ir užtikrinta išorėje, tai niekas ir neeskaluotų tos temos laikas nuo laiko.
Aišku, ne visose kompanijose taip, bet ypač naujose taip atsitinka. Ir tose kompanijose, kuriose mane iš viso ufonaute laiko (blaivybė, vegetarizmas, joga, ekologija, vedos ir dar vyras mano tuo susidomėjo, tai iš vis). Dabar spaudimas labiau nuo manęs vyrui perėjo. Ačiū Dievui, jis tvirtas ir ramus
Reikėjo išsikalbėti. Kaip graudu, kad teko tai daryti virtualiai
Kita vertus, berašant kilo idėja, gal galų gale man verta liautis būti ta "pilkąją kardinole" ir aiškiai griežtai atsikirsti, kad atsiknistų?