romantiškiausias mano vakaras...nusmelkęs lyg orgazmas, jau kelinti metai švelniu pulsu bėgioja po kūna: vis kartojasi, lyg feniksas, prisikeldamas, virpina jausmus...
tądien artėjo antrosios metinės, kaip ištrenkiau iš samonės "apsimetelę romantiką"- bohemišką avantiūristę, skendinčią cigarečių dūmuose ir linksmos kompanijos šurmulyje, alkoholio primerktomis akimis, nuovargio nudusintais jausmais...
"apsimetėlė" įsižeidusi išdūlino, palikdama tuštumą, kurią okupuoti nuolat kėsindavosi meilė, saugumas, pasitikėjimas, pagarba, ir net pragmatizmas, materializmas, tvarka, logika, darboholizmas...
aš branginau ir saugojau tą tuštumą: laukiau tikros romantikos, nors nezinaujau kokia ji, bet jauciau, kad jai apibudinti nerasiu kitų žodžių tik Tikroji Romantika.
Romantika nepaaiškinama kaip ir geras seksas...
Suprantu tik tiek - viena nublanksta prieš kita
palaima numalšina skausmą
akimirka užtrunka amžinybę
alpulys susimaišo su samone
lieki tet a tet su kažkuo ko nesistengi ivardindi tiesiog atsiduodi
Tą vakarą aš atsidaviau ir tuštuma tapo pilna:
žvaigdžiu, nuskintų iš tos pačios padangės
kvepiancių spyglių patalų, tų, kurie dar vakar badė pėdas
švelnaus prisilietimo,tų pacių delnų, kurie dar vakar buvo suaižėje
svaigaus pažįstamo kvapo, nors vakar tas kvapas priminė senus sportbačius
liepsnojančio žvilgsnio, nors vakar atrodė nebėra ten nei kibirkštėlės
tikroji romantika atėjo i tuščia vakarą, vakarą kai nebuvo nei džiaugsmo, nei pykčio, nei meilės nei neapykantos
Atėjo ir neatnešė universalaus romantiškiausio vakaro recepto, tik atskleidė paslaptingą sugebėjimą pasijusti romantiškai.
