O pirmiausia nuoširdžiai dėkojam Giedrei V. ir jos antrai pusei, kurių dėka Oslą pamatėm visiškai kitokį, nei tikėjomės išvysti, ir Balandukei su šeimyna už suteiktą informaciją apie šalį ir patiektą jos kulinarinį paveldą
Taigi - pradedam.
13 d., penktadienis.
Paskutinė darbo diena, lagaminai sukrauti, ilgai laukta ir planuota kelionė tuoj tuoj prasidės... Paskutinės valandos, minutės, viską susikraunam ir pradedam kelionę. Kol kas tik į kaimą...
14 d., šeštadienis.
Išsimiegoję ir truputį užkandę, dar prisikrovę į mašiną ko reikės ir ko ne, įsidėję skanių mamos keptų kepsniukų, leidžiamės į didžiąją kelionę. Laikrodis rodo 9 val., mašinos spidometras pamažu renka kilometrus, visą kelią lyja lietus. Pasipildome degalų Lietuvoje, Latvijoje ir judame link kelto Rygoje.
Keltą randame nesunkiai, laiko turime į valias, tad pasiimame tikrus bilietus ir važiuojame į Maximą latviško alaus. Aišku, prisiperkame ne tik jo... ir važiuojame stoti į eilę, laukti kelto.
Eilutė jau nemaža, nors dar tik 14.30 val. Keliolika minučių po 15 val. pradeda leisti į keltą. Mūsų mašinėlę liepia palikti antrame aukšte, pasiimame būtiniausius daiktus ir leidžiamės į ekskursiją po Regina Baltica. Susirandame savo C 1513 kajutę, kuri pasirodo besanti labai jauki ir šilta, ir kruizuojame toliau. Laivas/Keltas yra didžiulis. Kol mes visą jį apėjom... Parduotuvės, restoranai ir visa kita dar nedirba, laukia, kol išplauks. Tūli lietuviai jau vaikštinėja su Žalčio/Švyturio/Tauro/Utenos ir pan. produkcija, tačiau jų čia mažuma. Nemažai latvių, rusų, kinų/japonų ir kt. Pasivaikštom, viską apžiūrim, susipažįstam su mus supančia aplinka. Oras jau giedras. 17.30 val. keltas pajuda iš Rygos. Palydim saulę giedroje jūroje ir einame vakarieniauti ir miegoti. Ryt laukia ilgas kelias.

15 d. sekmadienis. Ryga-Stockholmas-Oslas.
Nubundame, pasirodo, daug anksčiau, nei reikėjo. Aš taip norėjau stebėti vaizdą, kai plaukiame per archipelagą, kad ne į tą pusę pasukau laikrodį. Bet gal ir gerai. Nulekiu į viršų, matau, kaip viskas gražu, laivas plaukia šalia salų, kuriose įsikūrę maži namukai.

Laiko dar turime. Grįžtame, nusnūstame valandėlę. Kai lieka pusantros valandos malonus balsas iš radijo taško tai mums praneša latviškai, angliškai ir... turbūt estiškai. O gal ir švediškai... Dar po pusvalandžio tas pats balsas paprašo susirinkti daiktus iš kajučių, raktus (korteles) palikti ir neuždaryti durų. Taip mes ir padarome. Su savo daiktais kylame į viršų, stebime, kaip artėjame prie Švedijos sostinės uosto. Mus pasitinka didžiulės žuvėdros.

Mūsų mašina išvažiuoja beveik paskutinė. Matome, kaip prieš mus važiavusias kelias mašinas muitininkai nusiveda į šoną, krato bagažines, fotografuoja... Mums pamoja ranka- važiuokit tolyn. Tik ne ką toli tenuvažiavom. Už keliasdešimties metrų stovi policininkai ir mano vyrui pirmą kartą gyvenime nusišypso galimybė papūsti į... ne, ne... tik į alkoholio matuoklį. Pūsti reikia keturias sekundes. Aš jau spėju pagalvot apie blogiausią: vakarykštis latviškas alus ims ir išlįs pačiu netinkamiausiu momentu, aš juk žinojau, kad taip gal būti, reikėjo man sėsti už vairo, kol išvažiuosim iš uosto.... Policininkas pasižiūri į aparatą, sako Ok, dont forget Your belts ir riedam toliau.
Pervažiuojam per nepaprasto grožio ir pavydėtinos ramybės miestą (sekmadienis) ir riedam E4 keliu, stebimės gamta, grožimės namais, nuolat sutinkamais kemperiais, mašinomis su priekabomis, kuriose vežami arkliai, o ir šiaip, įvairių modelių transporto priemonėmis. Dar kartą įsipilame, kaip mes tikimės, pigesnių degalų, užkandame, nusiplauname mašiną ir keliaujame toliau.

Švedijos ir Norvegijos sienos vis nematyti, kelias puikus, todėl sugalvojam, kad ją jau pravažiavom. Deja, siena dar priešaky. Kai ją pamatom, tai lekiam neatsigęždami, juk esam didieji kontrabandininkai: mašinoje du buteliai degtinės, du vyno ir 24 skardinės alaus.
Oslą pasiekiame greitai. Pralekiam vieną mokamą kelią, paspaudę Pay later, nes smulkių (40 kronų) neturime, kreditinės kortelės nepriima... Prieš pat Oslą dar vienas toks postas, tik jau su užrašu Dont stop. Pralekiam ir šį. Pakeliui susirašom su Giedre ir susitinkam prie Vigelando parko.
Mašiną statome nemokamai sekmadienis. Dulkia lietus, bet mes norim viską pamatyti... ir piktą berniuką, ir fontaną, ir visą parką...


Pasitaiso oras ir vietiniai gidai mus veda į Oslo prieplauką, senamiestį, kur galima atsigerti brangiausio pasaulyje alaus...


Nors jau vakarėja, bet dar užsukame ir prie olimpinės trasos, spėjame pasigrožėti sostine nuo aukšto aukšto kalno.

Grįždami užsipilame pigesnių degalų (sekmadienio vakaras), o aš dar paimu ir Statoil kavos puoduką.
Vakarojimas ir nakvynė jaukime Oslo priemiestyje.
Papildyta:
16 d., pirmadienis. Oslo-Lysebotn.
Keliamės kuo anksčiau, nes labai norime kuo greičiau pamatyti kalnus. Lauke dulkia lietus, tačiau mes skubam link E134. Stojam, kur tik pamatom ką gražesnio: užtvanką, tradicinę bažnytėlę, krioklį, seną tiltą...



Papildyta:
Vaizdai keičiasi akyse. Ežerėlius ir kalnelius keičia vis didesni kalnai, kriokliai, kalnų ežerėliai, sniegas...



Nerealūs vaizdai. Stojam, rodos, kas kelis šimtus metrų ir fotografuojam, fotografuojamės, statom altorėlius troliams...

Mūsų kelyje dar laukia pirmas didžiulis serpantinas. Šis kelias oficialiai atidarytas 1984 10 22, o būna atviras važiuojantiems nuo gegužės iki spalio. Kelio ilgis 25,5 km, aukščiausias taškas 932 m virš jūros lygio, o jį sudaro net 27 kilpos. Ir mums teks juo leistis.


Bet, kaip sakoma, velnias nėra toks baisus kaip jį piešia iš pradžių man buvo kiek nejauku, bet paskui toks važiavimas labai patiko. Nusileidom, susiradom kempingą Lysebotn, pasistatėm palapinę visai šalia didžiulio krioklio, Lysefiordo kaimynystėje, pavalgėm, pasivaikščiojom, pasigrožėjom ir miegoti.


Papildyta:
17 d., antradienis. Lysebotn-Kjerag-Preikestolen.
Gražus šiltas rytas. Pasitinkam ir palydim malūnsparnį, atvežusį maisto, papusryčiaujam ir kylame tuo pačiu serpantinu aukštyn, iki tarpinio taško.

Dar anksti, dar nėra nė 10 val., informacinis centras uždarytas, o mes vis dar neturime monetų, tad negalime susimokėti už automobilio stovėjimą, nes aikštelė mokama 60 kronų. Sulaukiame, kol atidarys centrą, susimoku vietoj, ranka parašo lapuką, kurį paliekame už automobilio stiklo kaip bilietą, pasiimame kuprinę ir bėgte leidžiamės link Kjerag.
Deja, deja. Atrodo, į kalnus išsiruošėm ne pirmą kartą, bet, pasirodo, šie kalnai visai kitokie. Pirmi žingsniai, pirmi slydimai atgal... mano kedai akmenims per slidūs... Vis dėlto reikėjo nusipirkti tikrus kalnų batus... Tačiau juk negrįši atgal... Kelis žingsnius patempia vyras, o ten jau ir grandinės lipsime į Kjerag.

Kelionė, pagal informaciją, turi trukti 5 valandas, pasirodo, reikės perlipti du kalnus ir tik užlipę ant trečiojo rasime tą garsųjį akmenuką. Lipdami per pirmąjį kalną dar galime matyti fiordą.

Vėliau fiordas pasislepia, sutyvuliuoja kalnų ežeriukas, boluoja sniegas... Akmenys tokie dideli ir lygūs, kaip mėnulio paviršius, o jausmas, lyg vaikščiotum po atviruką.


Pagaliau mes jau netoli. Nuorodos nėra labai informatyvios, takeliai sniege keli, todėl nužingsniuojam kiek į šoną, bet vaizdai nerealūs.

Apsižvalgom ir skubam link akmenuko. Nespėju sureaguoti, kaip vyras atsiduria ant jo. O aš neišdrįstu... Be to, ir vyras draudžia lipti. Matykit, nenori vienas grįžti namo... Na, gal ir gerai... Bus dėl ko grįžta ten dar kartą. O vaizdai stovi akyse dar ir dabar.


Ilgokai pasibuvę leidžiamės atgalios. Laikrodis rodo kiek daugiau nei 16 valandų. Greitai į dušą ir į kelią šiandien dar turime nuvažiuoti iki Preiketolen. Bet jis ne taip ir toli. Vaizdai, kaip visur čia, nuostabūs.

Pakeliui pirmas vietinis keltas Lauvik-Oanes. Pradeda lynoti. Preikestolenhytte pasiūlo dvivietį kambarį už 860 kronų. To malonumo atsisakome ir važiuojame į Preikestolen camping, lynojant ir kandant moskitams statome palapinę, vakarieniaujam ir užmiegam pilni nuostabių įspūdžių.
Papildyta:
18 d., trečiadienis. Preikestolen-Tau-Preikestolen-Solle.
Ryte iš palapinės ropščiuosi su baime vat dabar tai pasijaus vakarykštis sportas kojytėms... Keista... Absoliučiai jokio nuovargio ar skausmo. Klausiu vyro ir jam nieko. Pasirodo, net kalnai čia kitokie geresni.
Į palapinę iš lėto barbena... Lyja... Į Preikestoleną nelipsim. Liūdna. Nukabinu nosį, susitvarkom, papusryčiaujam ir važiuojam toliau. Aplankom parduotuves (reikia susipažinti su vietine produkcija), Tau miestelyje atsigeriam nemokamos Statoil kavos, įsipilam degalų. Diena taisosi. Nejau taip ir liksim nepamatę Preikestoleno danties? Na jau ne grįžtam atgal. Pakeliui randam gražų statinuką.

Dar sustojam apžiūrėt į UNESCO paveldą įtrauktų Solbakk raižinių. Nelabai jie sužavi, bet... UNESCO...

Važiuodami toliau pakeliui sustojam Solvik kempinge, pasistatom palapinę ir važiuojam į Preikestolen. Paliekame mašiną mokamoje aikštelėje (mokėti reikės išvažiuojant) ir pradedam žygį. Sunkūs tik pirmi žingsniai. Čia jau viskas pritaikyta turistams: suoliukai ir staliukai poilsiui, ženklai, rodantys, kur eiti ir kiek dar liko iki galutinio taško... Daug daugiau ir turistų. Vieni jau leidžiasi (kaip ne kaip antra dienos pusė), kiti dar tik kyla. Pakeliui pelkės, ežeriukai ir, žinoma, pradeda lyti. To ir reikėjo tikėtis...

Bet dantį pasiekiam. Vaizdas gražus, tik... nėra itin įspūdingas. Galbūt dėl to, kad lyja. Be to vakarykščiai vaizdai buvo irgi labai panašūs...


Kaip ten bebūtų, aplankėm ir mes visų turistų išgirtąjį Preikestolen. Tiesa, leidžiuosi be didelio entuziazmo ir su baime kažin, ar nebus plaučių uždegimo..., nes kažkokiais būdais taip perpūtė vėjas, kad skauda visą krūtinę ir nugarą... Vis dėlto nusileidžiam, dar užsukam į parduotuvę, nusiperkam agurką, dešrelių ir grįžtam į kempingą.

Vakare sveikata pagerėja, pagriliuojam, stebiu, kaip fiordu į mus grėsmingai artėja lietus, vieną po kito slėpdamas kalnus. Keista ir įdomu... dar nesu taip ryškiai mačiusi tokio reiškinio. Pradeda lyti ir pas mus. Einam miegoti.
Papildyta:
19 d., ketvirtadienis. Solle-Kvanndal.
Lyja visą rytą. Kalnai tiesiog varva, didesni ir mažesni krioklių upeliai bėga tiesiai ant kelio. Ir liūdna, ir be proto gražu, juk saulėtą dieną tokio vaizdo tikrai nepamatysi. O mes riedam 13 keliu

Keltas Hjelmeland-Nesvik. Toliau riedam šalia fiordų ir kalnų. Pamatom lašišų fermas (jau protingi, jau žinom, kas yra tie ratukai fiorde).

Keltas Ropeid-Sand. 520 kelias ir nuostabūs vaizdai snieguotose kalnų viršūnėse.


Ir kiek žemiau.

Papildyta:
Mūsų kelyje laukia įspūdingas krioklys Latefoss, kurį mes pavadinam Karcher, puikiai nuplauna mašiną. Jis taip užpila vandeniu, kad valytuvai nespėja valyti, absoliučiai nieko nesimato ir net tenka stabdyti mašina.

Dar vienas krioklys. Regis, Langfossen...

Daugybė įvairaus ilgio, aukščio pločio, apšviestų ir ne tunelių, tuneliukų, nesuskaičiuojama galybė varvančių, bėgančių, šniokščiančių krioklių, kriokliukų, iki kai kurių nevažiuojam, nes keliukai pasirodo per siauri mūsų mašinai...

Kalnai, vanduo... Ech...


Ir... pagaliau... išsipildo viena iš mano šios kelionės svajonių didžiulė, nepaprastai ryški, visai čia pat, šalia, vos už kelių dešimčių metrų pasirodžiusi vaivorykštė. Žinoma, kad stojame jos įamžinti.

Toliau mūsų kelyje keltas Brimines-Bruravik. Kaip tik jau įleidžia mašinas, kai atvažiuojam.

Nakvynę randam pakeliui Kvanndal kiosk&camping. Maža, bet jauki kabina su virykle, šaldytuvu, tik be vandens.

Tęsinys bus
