2008 04 06 iš ryto, nesupratusi net pati, kodėl, baigiau krautis tašes į ligoninę.
Apie 19 val. išvedžiau pasivaikščioti šunį. Vaikščiodama jaučiausi nelabai gerai, nes atrodė, kad sustreikavo skrandis ir sunku buvo vaikščioti. Pasirodo, jau tada man buvo sąrėmiai, maždaug kas 15 min., tik aš to dar nesupratau.
Apie 21 val. tie skrandžio skausmai jau buvo dažnesni ir keisti labai, nes dar ir nugarą suskausdavo. Išgėriau keturias angliukų tabletes, kad vidurius sureguliuotų
Pradėjau žvilgčioti į laikrodį skausmas lygiai kas 7 minutes. Darėsi jau nebejuokinga. Paskambinau vyrui, kad atvažiuotų, nes jau panašu, kad atėjo laikas. Atvažiavo vyras, o aš vis juokauju sau, nors skausmai jau tikrai nebejuokingi užeina, sunku ir pastovėt. Vis priguldama susiruošiu paskutines smulkmenas, išsiplaunu galvą, dar pasikonsultuoju su SM merginomis, su ašaromis iš jaudulio atsisveikinu su šeima ir po 23 val. išvažiuojame į VGN.VGN pažiūri atsidarymas 4 cm. Klizma, dušas, popierizmas jau 08 07. Ateina budintis gydytojas keliaujam į gimdyklą. 01val. jau guliu ant stalo. Pajungia stebėjimo aparatą, matau sąrėmių stiprumą ir jau baisu, kad jie pakankamai stiprūs, o tai dar tik pradžia. Paskuj liepia vaikščioti, kad greičiau viskas vyktų. Koridoriuje girdisi šauksmai iš gretimos palatos, vyras veda toliau, kad nebūtų baisu girdint šauksmus, o man įdomu netgi
Tada vėl guldo ant stalo, vėl matuoja, nuleidžia vandenis. Sąrėmiai jau labai stiprūs, gulėti sunku ir skauda. Pasiūlo kamuolį, kad būtų lengviau. Ir tikrai per sąrėmius spyruokliuoti ant jo nepalyginimai lengviau. Tarp sąrėmių pailsiu atsirėmusi į vyrą. Tada vėl ant stalo, sąrėmiai dar stipresni, žiūriu į didėjančius skaičius ir laukiu jų mažėjimo taip kažkodėl lengviau 
Tada vis dar pajungta prie aparato vėl spyruokliuoju ant kamuolio, bet jau labai sunku net ir tai daryti. Su kiekvienu prisėdimu jaučiu, kaip leliukas stumiasi sau kelią.. Ateina gydytojas, guldo ant stalo, apžiūri galvytė neįsistato, jis ranka bando ją įstatyti taisyklingai. Labai nemalonus jausmas, bet sąrėmių skausmas viską nustelbia. Akušerė Andželika (ačiū jai už viską) paklausia, ar noriu vaistukų. Žiūriu į vyrą didelėm baimės akim, aš taip nenoriu jokio nenatūralumo, bet tiesiog jau nebegaliu kentėti... Sutinku, kad suleistų vaistukus. Į veną leidžia Efemilį stiprus narkotikas, tačiau labai silpna doze, todėl jis man absoliučiai nieko nepadeda. Liepia laukti palengvėjimo, tačiau aš jo niekaip nesulaukiu, rėkiu, kad tas š*** neveikia Gydytojas, įstatęs galvytę, išeina, o akušerė vis klausinėja, ar aš nenoriu ant didelio. Galiausiai pasakau, kad jau noriu, nes šiaip jau nusibodo, tegu žiūri, kas ten darosi. Susirenka visa komanda, akušerė liepia jos klausytis ir daryti, ką ji lieps. Aš su viskuo sutinku, kad tik greičiau. Liepia kvėpuoti ir tik nestumti. O aš jau rėkiu, kad nebegaliu nestumti, jau tuoj apsikakosiu... Leidžia kakoti, tik nestumti. Nu tai kaip tą padaryti? Rėkiu, kad stumsiu ir viskas. Sako, plyši. O man jau visai nesvarbu, plyšiu ar ne. Nu ir tegu plyšiu, bet jau nebekentėsiu. Pagaliau leidžia stumti, valio! Įkvepiu, sulaikau kvėpavimą ir stumiu. Trys stangos, poilsis. Visi sako, kad aš šaunuolė, glosto, ramina. Vėl trys stangos, poilsis. Dar dvi stangos išlenda galvytė. Pakeliu galvą, pažiūriu, teištariu o jezus marija ir krentu atgal. Dar viena stanga VISKAS!!! 07:00 val. Girdžiu, kad apsivijusi virkštelė, bet viskas gerai. Vyras klausia KAS?, MERGAITĖ, - atsako akušerė (o genetikai matė berniuką ). Dieve, kokia palaima... Man ašaros rieda, vyras bučiuoja, o aš prašau, kad leistų vyrui nukirpti virkštelę. Vyras nukerpa ir tada prašau, kad duotų dukrytę man ant krūtinės. Uždeda mažutį raudoną žmogeliuką, akušerė sako, kad ji tokia švarutė, gražutė gimė. O aš gyvenime nesu mačiusi išvis nieko gražesnio... 
Kol mažylė ieško pienuko, mane tvarko. Dar viena stanga ir užgimsta placenta, parodo, kaip ji atrodo, pasako, kad kažkur giliai truputėlį reik pasiūti, nes mažylė su rankyte kažkur užkliudė stipriai. Nuskausminimas, visokios nemalonios procedūros, bet man jau niekas nebesvarbu, atrodo visai nebeskauda, kai ant manęs guli mūsų stebuklas... Po valandos paima mažylę pasverti, pamatuoti, aprengia ir duoda vėl man. Prašau, kad nurengtų ir leistų susirasti pienelį jai pačiai. Nenusakomas jausmas matyti, kaip mano vaikas pirmą kartą žinda... Žmogučiui dar vos viena valanda gyvenimo, o jis jau žino, ką ir kaip reikia daryti... Mistika... Aš jau Mama, mes jau tėveliai... Ir niekada jau aš nebebūsiu viena, kad ir kas nutiktų. Gyvenimas įgavo prasmę, stebuklingai viskas pasikeitė...Visą naktį lijo, tik paryčiais nustojo. Kai paklausiau vyro, kaip pavadinsim dukrytę, atsakė SAULYTE. Ir tikrai, juk mums tada nušvito rytas...
