QUOTE(bicė @ 2008 08 17, 21:28)
as tai niekaip nesuprantu, kaip kitos moterys islaukia sau ramiausiai, be echoskopiju, be hormonu tyrimu iki vos ne 18 sav kol pirma oficialia echo padaro
, taip pvz mano drauge dare. .., nei ji zinojo arvystosi, nei sirdutes girdejo. Bet gal cia tik mes tokios isibaiminusios.
. Man tai jau noretusi laisvai su jumis pasidziaugti, bet dar vis bijau, o ypac jauciu rytoj bus sunku kai reikes skambinti suzinoti tyr rezultato. Norisi pasakyti, kad viskas bus gerai, bet tos smegenys
. Atsimenu, kad ir tu dar labai atsargiai pirmom savaitelem kalbejai ir to nerimo buvo daugiau. Suteikia vilties, kad aprisiu ir as
. Baisiausia, kad kas dien vis labiau zmogus prie tos minties
prisirisi...





Tu teisi Bice.
Suprantu tave, aš ir pirmo ir antro besilaukdama turėjau vos kelias echo, viskas buvo gerai, buvau tikra dėl visko. Bet mano antras nėštumas, mano angeliukas apvertė gyvenimą aukštyn kojom, dabar nepasitikiu niekuo, nepasitikiu nei ligoninėm nei poliklinikom, prieš pastojant dabar rinkausi privatų daktarą apie pusė metų ir ačiūdiev likimas mus suvedė. aišku, pinigai dideli, bet kita vertus, ko jie verti.... dabar vaikštau pas jį kas dvi savaites, echo - kas dvi savaites, jau greit kas savaitę drošiu.... ir ne todėl, kad kažkas negerai, viskas gerai, tfu tfu tfu jokių komplikacijų kol kas, bet baimė... baimė vėl prarasti veda... kasdien galvoju, kasdien seku kiekvieną judesiuką, vaikelis ramesnis man jau stresiukas - atsigulu, pamaigau pilvą ir klausau klausau klausau... jaučiu jaučiu jaučiu....
pačioj pradžioj ir aš vos pamačius II nubėgau pas savo gyd... širdutės dar nebuvo, bijojau net išsižiot garsiai pati sau, bijojau kalbėtis su vyru.... pirmus tris mėnesius stengiausi būti rami, nepriprasti, nesitaikyti, nejausti nėštumo... pykino, vėmiau kaip reikalas ir save raminau vos ne kad nuo maisto.... ir taip todėl, kad pirmi trys yra labai trapūs ir jei neduok die kas, kad tik nebūčiau pripratus, kad tipo nežinočiau, kad buvau nėščia... vos ne kad eilinė ginekologo apžiūra ir ttt. taip raminau save.
pajutau pirmus judesius ir netikėjau... stengiaus jaust o tuo pačiu nei pamilt nei prisirišt... plėtšiaus tarp dviejų aš, viena mylėjo be ribų, kita liepė laikytis ramybės ir jei kas - nepanikuot....
dabar jau beveik pabaiga... tik dabar neseniai supratau, kad tikrai nėščia, kad noriu dar didesnio pilvo, kad myliu be proto ir kad laukiu ir negaliu pagalvot apie nieką kitą, kaip tik apie JOS turėjimą... jau netgi pradėjau galvot apie mezgimą, rūbelius (nors dar nieko net neištraukus ir nežiūrėjus ką turiu..), kai tuo tarpu kitos lapkritinukės jau ir vežimus nusipirkusios ir rūbų krūvos ir kojines, dekiukus nusimezgusios....
O aš vis dar širdy bijau....
Taigi bice, manau, kad čia mes tokios kažkuo paženklintos, atsargios baikščios ir netikinčios ir nepasitikinčios...
Tiesiog kitokios, tik neašku kokios...
Tau svarbiausia dabar kad pamatytum širduką ir tyrimukai būtų geri.. bet suprantu, kaip yra sunku ir nesitiki... atrodo nieko čia nėra....
Bet viskas bus tikrai gerai.. šį kartą TIKRAI.
