Kodėl diržo naudoti neverta?

Manyčiau, kad nėra taip lengva paskui daryti poveikį, kai jis ilgai nebuvo daromas.
Viena iš tėvų klaidų, kai nedaro poveikio, o paskui susigriebia, kad jau reikia, ir nori staigaus rezultato. PVZ. daug kam labai gražu kai kūdikėlis per veidą padaužo rankutėm, linksma kai 1 m. padaužo, dar gal linksma, kai 2 m., bet auga vaikas ir stiprėja smūgis, ir staiga vieną dieną tėvai nuspręndžia, kad na jiems skauda, kad negražu, kad dar kažkas, ir uždraudžia, bet vaikas nesuvokia, kodėl, juk tiek laiko daužė. Gauna pylos. Manau reikėtų nuo pačio pirmo sudavimo, lengvai atstumti ranką, tiesiog neleisti. Kitas dalykas negaliu žiūrėti, kai mažiukai vaikai tampo gyvūnus, tegul jam ir vieni metai, bet jis neturi teisės badyti pirštukais šunuko akių, bet tėvai leidžia, juk jis mažiukas, nesupranta, bet paskui stebisi, kodėl jų šešiametis sparto katiną, kodėl toks žiaurus. Va todėl ir manau, kad viskas ateina nuo kūdikystės, o paskui pakeisti sunku.

visiskai sutinku. tai, kas formavosi ilga laika, radikaliai ir greitai pakeisti sunku.

nuoseklus, stabilus auklejimas, kai tevai zino, kokiu santykiu su vaikais siekia ir numato bent siokia tokia perspektyva i ateiti, o kartu sugeba buti pakankamai lankstus, padeda isvengti problemu.

O paskui tokie tėvai ir paima diržą.

Dičkis (keturių metų), mažiukui (pusantrų metų) už tai, kad jis paėmė jo žaislą, įkando į ranką. Skaudžiai, liko dantų žymės ir mėlynė. Laukiu patarimo, kaip reikėjo pasielgti tokioje situacijoje?

Sudėtinga situacija... dičkis ir kaltas, ir teisus. Reiktų kažkaip įteigt, kad galima viską daryt civilizuočiau, ne tiktai dantimis. Bet net Konstitucija teigia: nuosavybė neliečiama (gal šiek tiek juokais, bet tiesos daug). Kaip elgtis šiuo konkrečiu atveju? Galbūt juos išskirt kuriam laikui (didesnįjį išvest į kitą kambarį, o mažesniajam skirt visą dėmesį - tik būtinai didesniajam kartu reikia palikti tą ginčo objektą - atimtąjį žaislą)?

Ačiū. Fainas atsakymas.
Tik dabar kyla klausimas, kaip tam pusantrų metukų vaikui paaiškinti, kad brolio žaislai, grąžtai, atsuktuvai ir pan. įdomybės yra brolio.
Dalintis mokome abu, lyg ir vienodai. Bet, va visi konfliktai, tik dėl to ir kyla namuose, kad dičkis kai kada nenori dalintis savais žaislais su mažiuku, o mažiukas to nesupranta. Ir abiems tuo metu prireikia būtent to paties daikto

O tai... gal kiek paprasčiau būtų vyresniojo daiktus laikyt kiek atokiau nuo jaunesniojo? Mat, galbūt mažasis, nematydamas brolio daiktų, nelabai jų ir norės? Šiuo atžvilgiu esu linkęs palaikyt didesnįjį: jei nenori - neduok. Juk tai tavo.

O, situacija pažįstama

Aš tai supratau, kad vienas būdas išvengti tokių nesusipratimų, tai nepalikti vaikų vienų kartu kambaryje, be suaugusiųjų. Tuomet galima užbėgti už akių būsimiems nesutarimams. Aišku tai atima daug laiko, bet kito taikaus būdo neradau. Jei kas radot, pasidalinkit. Aš tai žaisdavau kartu, tada kažkaip pasidalindavo be problemų.

Dar darydavau taip, jei labai labai negaliu būti visuomet kartu. Pačius pačiausius žaislus, kurie kelia daugiausiai nesusipratimų, padedu atskirai ir leidžiu žaisti tik tada, kai pažada, kad dalinsis tarpusavyje ir nepyks, kai paims. Kuriam laikui padėdavo.

Aišku daug kalbi, kad ir kaip atrodo, kad nesupranta.

Ir jei jau praleisdavau tokį momentą ir apsikumščiodavo tarpusavyje, tai atsiprašyti turi abu, kad ir kokios pasekmės ir kaip vienas teisesnis. Aš visada aiškinu, kad manęs nebuvo šalia ir nemačiau kaip atsitiko, tai prašom vienas kitą atsiprašot ir gyvenam toliau draugiškai.

Dar padėdavo kuriam laikui, tai žaidimų užvedimas ir leidimas žaisti jau vieniems. Pavyzdžiui, einame statyti traukinių trasos. Padalinu detales ir kiekvienas stato, o kai baigia turi ateiti man pasakyti, aš įvertinu (aišku tik teigiamai ) ir tarkim užvedu, kad dabar šalia statykit iš kaladėlių namus. Vėl padalinu kaladėles ir toliau žaidžiam. Tada likdavo laiko ir kitiems darbams Kai labai labai pasiseka jiems draugiškai pažaisti, tai gauna kokį desertą ypatingą (saldumynus valgom tik ypatingom progom, tai nekasdienins maistas pas mus)

Paskui mokiau, kad daryti mainus. Aš tau duosiu tokį žaislą, o tu man tokį. Ne iš pirmo karto išmoko, bet išmoko. Prie to pačio dar darydavau. Pavyzdžiui, ateina paprašyti, kad kažką duočiau, tai aš paprašau, kad su manimi apsikeistu savo kažkokiu žaislu. Sakydavau: aš visada svajojau su tavo šiuo žaislu pažaisti. O iš manęs tarkim gauna pažaisti su kokiu daiktu, kuris nėra jų, tarkim su tėčio atsuktuvais (pats įdomiausias žaislas iš suaugusiųjų pasaulio )

Kol kas tik tiek. Jei dar prisiminsiu ką darydavau, tai parašysiu

Kai mums buvo kazkada panasi situacija, tai issprendziau paprastai-pirkdavau zaislus, rubus vienodus kaip dvyniams Jei masinos-tai vienodos, net spalvos tos pacios Ale kaip jie zaisdavo ir nesipykdavo Ir priekaistu nebudavo, kad va, tu broli myli labiau, nes jam odine striuke nupirkai, o man ne, tiesiopg striukes budavo identiskos, tik ismiera skyresi Ir taip kokie 8 metai jau. Dabar jau siek tiek skirtis pradejo, nes vienam zaislai jau neberupi, o ir striukiu vienodu nenupirksi.

Is pradziu manau reikia ivesti aiskumo i situacija - zaislai bendri ar kiekvieno atskiri.
Jeigu bendri tau turi dalintis, bet tai tikrai nereiskia, kad galima uzsimanius plesti kitam is ranku. Kas pasieme tas ir zaidzia, o kitas turi laukti savo eiles
Jeigu dalis zaislu yra kiekvieno atskiri - reikia prasyti leidimo ir jau savininko reikalas nori jisai tuo zaislu tada dalintis ar ne.
Ir bent jau pas mus vyresnysis turi daiktu, kuriu sese liesti negali - jo mokslo reikmenys. O visa kita dalinasi - nebent yra du analogiski daiktai ir tada jau jie atskiri ir nelieciami ( pvz dviracius turi kiekvienas savo)
O siaip sunku - po menesio nesimatymo maniskiai susipese gal po 10 minuciu. Kas keisciausia, tai visur kitur didysis globoja maziukus, toksai kantrus su jais, daug ka leidzia.... bet va sesei tas negalioja. Taip sakant - sese mano nuosavybe, nuo kitu saugau, bet pats elgiausi su ja kaip noriu.

Esu dirbusi Airijoje daugiavaikėje šeimoje, teisingai nesu mačiusi, kad muštų ar grasintų diržu
Nes jie tai daro mediniu šaukštu kaip jums tai?
Vat jums ir "beržinė košė"
Nesu mačiusi kad muštų, bet grasindavo pastoviai, be to tas šaukstas jau buvo aplūžęs labai tikiuosi ne dėl mušimo.

Kitas dalykas, su vaikais ten nieks nesusitvarko, eina galvom, namus siaubia, jokios tvarkos
Nes jei vaikas ar kaimynai nors puse žodžio užsimena apie mušimą, rėkimą ar panašiai, atvažiuoja į namus spec. tarnybos ir pasiima vaikus.
Tai ir bijo tėvai vaikus prarasti, vaikai tėvus pagal save išsiauklėja.
Kaip ten, taip ir Lietuvoje vaikai žino savo teises, bet pareigas pamiršta
Vat ir pradėkime nuo to, nuo pareigų.....

Na, jei auginant mažylį mama ant kiekvieno užsmailinto kampo po krištolinę vazelę padeda , tai galiu įsivaizduoti, kaip tie namai siaubiami