Buvo Lapkritis, šalta nyku ir tuščia širdį, nes likau viena...Praėjus savaitei ir niekaip nepasirodant mmm ėmiau keistai nerimauti ir kažko tikėtis, o gal mano meilė sukūrė kažką stebuklingo? Kartu ir bijoti, juk mokslai dar nebaigti... Visgi su draugės palaikymu nuėjau į vaistinę ir įsigijau tą į šį klausimą galintį atsakyti dalykiuką, bet jo panaudoti vis nedrįsau. Pagaliau sukaupusi drąsą atlikau testą, baisu buvo žiūrėti, kas jame atsiranda, nes kartu ir norėjau ir ne, nes bijojau...pažiūrėjau ir matau vertikalius du brūkšnelius... uoj kaip aš tada verkti pradėjau, visa drebėjau, galvojau kas dabar bus? Bet tvirtai žinojau, kad gimdysiu, auginsiu ir mylėsiu, nes visgi jis iš meilės
, nors ir nevisai tobulos kokios visą laiką tikėjausi...Grįžus į Lietuvą būsimam tėveliui pasakiau apie šį netikėtą stebuklą, reakcija buvo netokia kokios norėjau, siūlė tuoktis, atsisakiau, priežasčių daug... viena iš jų vaikutis kuris nusipelno geresnio gyvenimo, nors ir atskirai nuo tėvelio... bet dabar ne apie tai...
Praėjo daug laimingų laukimo mėnesių, kuriuose nebuvo nei dienos, kad nepagalvočiau, koks bus mano stebuklas...
Ėjo aštuntasis mėnuo, mano šeimoje nutiko nelaimė
mano tėvas pateko į ligoninės reanimacijos skyrių... mano vaikelis pilvuke irgi juto mane slegiančius jausmus ir tartum norėdamas paguosti judėdavo taip, kaip niekada anksčiau...Tėtis mirė...po tokios žinios prasidėjo skausmai, nuvykau į ligoninę pasitikrinti, paaiškėjo, kad jie psichologiniai, nuo nervų...Bet pagaliau sužinojau savo vaikučio lyti, tai JIS!!!Po nelaimės stengiausi kuo greičiau atsitiesti, dėl sūnaus, nes žinojau jam reikia jausti, kad mamytei viskas gerai...
Toliau tesėsi laukimas vis artėjančio mano stebukliuko gimimo...
Terminas buvo nustatytas Rugsėjo 4d, vis laukiau vizitų pas gydytoją, paskutinis jis buvo Rugpjūčio 24, gydytojo žodžiai, jei nepagimdysi iki 09 04 tai ir lauksiu tavęs 4, nusijuokė ir pasakė, kad tikriausiai nebepasimatysim
Grįžau namo tinginiavau ir ilsėjausi ir vėl laukiau...
Kitą dieną po vizito pas gydytoją grįžo sesuo, atvyko jos draugė kuri šventė savo gimtadienį ir vis ragino gimdyti per jį, bet laukimas tesėsi toliau...kitą dieną vėl likau viena namie, išleidau sesę pas senelius patikinus, kad dar tikrai negimdysiu, jos draugė atvežė raktus ir atsisveikinant linksmai pajuokavo nugis gimdyk jau gal?
Susitvarkiau namus, atėjo vakaras, na galvoju dabar tai pailsėsiu, atsisėdau prie televizoriaus ir jį žiūriu, tai valgyt noriu tai į tualetą... reikia miegot...kažko nesigauna
nugara skauda...galiausiai penktą ryto rašau sesei, man kažkas netaip(ir pačiai nesuvokiama, kad tas stebuklas jau prašosi į gyvenimą ) o ji sako tai jau gimdysi, aš ne, negali būt... bet pradėjau ruoštis vykimui į ligoninę 
taip iki 9 kažkur susiruošiau. Vykau su taksi, man vis dažniau ir skaudžiau įsitempia pilvas ir kerta per strėnas, bet nemaniau, kad tai sąrėmiai. Nuvykau...kažkokia neštukė laukia į priimamojo kabinetą, galvoju palauksiu, bet išėjusi sesutė pakvietė mus abi... na ką gi abi atsisėdom, padavėm savo korteles, abiem jau kaip ir laikas, bet aš vis tvirtinu, kad tikriausiai man nieko nėra ir pan..
sesutė vis dirst į mane kai man skauda ir klausia ar skauda, atsakymą patys žinot ir sako linksmai kikendama, kad į gimdyklą tuoj keliausiu, o aš vėl sakau, kad dar negimdau...Pakvietė mane į apžiūrų kambariuką... žodžiai 6cm ir bėgantys vandenys manęs vos neišvertė iš koto
ir kaip gi kitaip, gi aš dar negimdau 
mintyse pagalvojau, kad tie vandenys ir yra mano nesulaikomas sysiukas Na ką gi apsirengiau ir į gimdyklą... rankose telefonas ir vis rašomos žinutės sesei, kas? kaip? kur?
Po ilgų kankinimųsi pagaliau leido stumti
stūmiau švelniai tariant kaip kokia nevėkšla ir koks pyktis EXMB kad per jį tiek kentėti turiu na ką gi, po mokymų kaip ką reikia daryti, ir pagaliau supratus ką reikia daryti, girdžiu galvutė jau matau, mintyse galvoju, bet kūnas tai dar vidui ir skausmas ima viršų...Galvoju reikia kentėt ir pagaliau sukaupus visas jėgas ir drąsą nugalėt skausmą imt ir iš tikro stumti na ką gi pavyko!!! 11:50 gimė sūnus!!!! Skausmas dingo lyg jo ir nebūtų buvę, mano stebukliuką pakėlė ir parodė man, nukirpo virkštelę ir uždėjo jį man ant pilvuko. Kaip šiandien prisimenu jo skleidžiamą tartum kriuksėjimą(gi kiaulės metai
) ir nuostabų veiduką, o odos švelnumas, dabar net džiaugsmo ašaros kaupiasi, o širdis virpa, niekados nepamiršiu šios nuostabios akimirkos...Ji amžiais užrakinta mano širdyje be teisės išeiti... Paėmė iš manęs mažiuką, reikėjo užrašyti skaičiukus, apvalyti...dar dabar atsimenu, kaip kokius stebuklingus skaičiukus 3650g ir 53cm...
Pradėjau kraujuoti, bet man tai neatrodė reikšminga, norėjau kuo greičiau paimti mažiuką...gavau narkozę, atsijungiau per kelias sekundes...pabudau nuo angeliuko verkimo...atėjusi sesutė paklausė: maitinsi? O kaip kitaip, pamaniau ir atsakiau aš... atnešė paguldė šalia, koks nenusakomas jausmas, širdis ir daužosi ir virpa kartu, o akys bei lūpos šypsosi...
Pagaliau perkėlė į palatą, nors buvau nemiegojus prieš tai visą naktį, bet buvau kupina jėgų, matyt džiaugsmas sulaukus taip ilgai laukto stebuklo dovanojo man sparnus...Šypsena niekaip neblėso man iš veido, žiūrėdama į mažylį atėjusį pagaliau pas mane, niekaip negalėjau patikėti, kad tokį stebuklą gali dovanoti meilė...
Grįžome namo laikas lekia nepastebimai, nebespėju atmintyje fiksuoti naujų savojo stebuklo pasiekimų, jų tiek daug... Kiekvieną dieną esame vis laimingesni, žiūrėdama į ji vis dar šypsausi akimis ir lūpomis...O kaip kitaip? juk tai pats didžiausias džiaugsmas koks galėjo atsirasti mano gyvenime, tai mano gyvenimo pilnatvė, kurios anksčiau neturėjau...ex koks nuostabus jausmas kai žinai, kad esi kažkam reikalinga
nuostabus netik tas žinojimas, kad aš jam reikalinga, bet ir tas, kad reikalingas jis man...Atsiprašau, kad tokia ilga, bet visgi istorija yra tokia.
