Tik susipažinusi su vyru supratau kad tai JIS. Ilgai nelaukem, abu norejom vaiko.
Viena kart vaiksciodama prie akropolio, pajauciau kepamų bandelių kvapą ir nesupratau, galvoju, kodel jis mane erzina? Ir tada toptelejo mintis, kad gal gi as laukiuosi
Is karto apie tai pasakiau vyrui, abu tyliai apsidziaugem... Ta pacia diena, tik vakare, pasidariau nestumo testa - jis buvo teigiamas
. Buvau tooooookia laiminga, kad buvo sunku isivaizduoti, atrode, kad laimingesnes uz mane nera visam pasauly 
Praejus kelioms savaitems, nuejusi i wc pamaciau kraujo demele.. Issigandau
is kart nulekiau i lova, atsiguliau ir meldziuosi, kad tik viskas butu gerai. Jau sekancia diena lekem pas ginekologe. Apziurejo. Patvirtino kad laukiuosi. Taciau vaikiuku buvo du. O liko tik vienas. Kaip ji paaiskino kartais kaip pasitaiko, kad vienas, tas kuris yra stipresnis absorbuoja kita. Taigi silpnesnis zuva, ir sunyksta arba savaime issivalo. 
nuo tokios žinios pasimeciau... Dziaugiausi kad viskas gerai leliui, taciau labai liudejau del prarastojo... Visas nestumas ejosi sklandziai, be jokių komplikacijų, tynimų. Neštumo vidury man pasake, kad laukiuosi berniuko
Artejant terminui, apsilankiau VGN, man parode kelias gimdymo palatas, tiesa sakant pašiurpau... bet visgi nusprendziau ten gimdyti. Kelis kartus buvau išsiusta namo, nes atvažiavau dar neprasedejus gimdymui
Labai jau laukiau ir nekantravau O liepos 1 diena, atsikelusi pajauciau, kad siandien turi gimti mano berniukas. Taigi susikrovem viska ir keliaujam. Nors gimdymo pradžios nejaučiau jokios.
Iseje i kiema sutinkam VGN vedeja, pasirodo kad jis musu kaimynas
Sakau daktare, vaziuoju pas jus gimdyti. Sako ar tikrai? Sakau TAIP!!!! Ir labai uztikrintai.Nuvaziavom, labai bijojau kad tik vel manes namo neišsiustu, nes taip pavargau nuo karščiu, dideli pilvo, visi sake, kad laukiuosi dvyniu Taigi priemime mane pasitiko ar tai slauge artai akusere, nezinau. Ramiai sau viska pildom. Ateina daktaras ir sako , einam apziuresiu.
Pasiziuri kakleli, niekas nepasiruose, jokiu požymių. O as jam kad pradejau pasakoti visas istorijas is SM kaip buna visko, kad mamos sirdis jaucia kad jau siandien turiu gimdyti. Na zodziu as ji ''prigazdinau''
jis dar paziurejo echopskopu ir klausia... ar klizmos noresi? Hmmmm va tada ir supratau kad niekur nepabegsiu.Isejau visa issisiepusi, paziurejau i vyra, sakau siendien jau psio. Gimdysim. Perenge mane, padare klizma. Nuvede i palata, pradejo leisti skatinamuosius. Pradejau jausti saremius. Gydytojas sake, kad 18h jau turesim savo leliu
laukiau to ir netikejau. Galvoju kol nepamatysiu, nepatikesiu. Kai prasidejo dideli skausmai, pradejau dejuoti.... sakau nesuprantu kodel saremis nesibaigia... ziuriu i laikrodi, viskas dvejinasi, o saremis kaip eina taip eina ir nesibaigia. Tada anesteziologe, ir sako, vaikeli tai ko tu nieko nesakai, tai leidziam apidura. Sakau aisku, tik greiciau. Vyras uz mane viska pasirase, nes man rankos kaip reikiant tirtejo. Susirieciau ant stalo, kazkaip iskentejau per saremi nesujudejus, labai bijojau komplikaciju. Man dar pasake, kad mano stuburas vyriskas, labai sunku rasti vieta kur idurti, tai tuo metu issigandau , galvoju kas bus jeigu neras, ir man reikes kenteti kol galutinai TEN viskas atsivers 
. Vyras sitos proceduros metu buvo isprasytas is gimdyklos. Taigi, viskas baigesi gerai. Suleido vaistus, pajauciau palengvejima. Pradejau juokauti su vyru 
po to gavau dar viena doze, ir dar viena. Po kiek laiko ateina gydytojas apziureti, ir matau kad labai apsidziaugia neaisku ko... Sako, na va, valio jau gimdom. Apsirenge xalata, maunasi pirstines... oho galvoju kas cia dabar bus???? Ikiso man TEN ranka, ziuri i mane, ir klausia... Na, ka jauti? Ir sypsosi. Galvoju kas cia per klausimas, kazkaip poslai nuskambejo
Jis matyt paziurejas i mane suprato kad as nieko nesupratau sako, ar jauti kad vaiko galvute leidziasi zemyn, sako ar JAUTI? O as nejauciu nieko. Tiek nuskausminta kad tikrai nieko nejauciau. Ne tiek kad visiskai, bet vaiko slinkimo zemyn as nejutau. Na va, sako kai tik pajausi saremi, stumk. Hmmmm as ju gi nejauciu, pamaniau sau. Galvoju sakyt man jiems ar nesakyt... Ai galvoju apsimesiu kad viska jauciu ir meginsiu stumti. Jie man dave zenkla, kad jau saremis, kad stumciau, as ir stumiu, visa i veida, visa raudona. Sako man, ne i veida stumk, o TEN. Na as kaip gera mokine, buvau nusiteikusi juodai ju klausyti, nesigincyti, pameginau stumti i TEN, jau geriau, pradedu viska jausti. Ir kylu i kosmosa. Girdziu kazkas sako STUMK, kaznas NESTUMK, ir taip blaskausi, tada uzrekiu: tai ka man daryti, stumti ar nestumti, apsispreskit!!!!!!!!!!!!!! Su tais zodziais gavau leidima stumti, ir per kelis kartus isstumiau suneli. Po to dar ir placenta.
Virkstele buvo apsivijusi 2 kartus apie kakla. Po keliu akimirku sakau vyrui, tuoj vemsiu. Gi kazkaip nepatogu, bet isgirdo akusere, ir greitai pakiso man bliudeli. Pasake, kad cia po epiduro taip buna. Ir iskarti visi pastebejo salutini poveiki epidurui, sako tu alergiska jam, pasirodo mano veida isbere tokiom kaip strazdanom. Ir tiek ju daug, siaubas kaip issigandau, galvoju nejau tokia ir liksiu.
kazkur menesi su jom ir vaiksciojau, po to pranyko). Sunu pasvere, pamatavo, suvyste. O jis guli toks ramus, toks angeliukas, sakau vyrui paziurek koks auksas, kaip mums pasiseke kad toks ramus. Viso gimdymo metu guodziausi daktarui kad labai noriu valgyti, aisku niekas man neleido, juk gali prireikti operuoti. Bet va jau po gimdymo, dar ant stalo guledama, gavau nuo daktaro arbatos ir sumustini
taigi buvau maloniai nustebinta ir pasijauciau ipatinga. Bet neilgai, atejo slauges pagriebe vaika. Aprenge ligonines rubeliais, nes paklaususios ar as savuosius lyginau atsakiau kad ne, skaiciau kad nebutina, kad as su vyru niekam nealergiski ir t.t. Cia jau smulkmenos. Visas gimdymas praejo tikrai gan lengvai. Siek tiek iplysau. Greit sugijau. Auginu auksta, grazu, linksma berniuka, ir esu pati laimingiausia mama, jau galvojanti apie antra.
