oj koks geras ir aktualus klausimas
Pirma karta kai supykino, galva apsvaigo, tai islipau is autobuso(dar nezinojau, kad nescia) ir laukiau kito

Man reikedavo iki universiteto valanda mikriuku vaziuoti, tai nuolat maiseli vezdavausi.

Ir siaip nuolat sipnumas ir sleikstulys kankino.

Ir valgyti ne viska galejau, ir ne bet kada, ir ne po belenkiek.
Taigi pradejau sekti savo vaikiuko norus. Kai supykindavo, pradedavau galvoti apie maista, kurio jis noretu. Ir mintyse klausdavau "sito nori?o sito?". Kai nustodavo pykinti begdavau pirkti, ko jis nori.

paskui pastebejau, kad jis nenori, to, ka megdavau as , o nori to, ka megsta tetis

pvz nemegstu gerimo is bulijono, o jo tetis megsta labai ir vaikiukas to norejo
taip per kelias dienas issiaiskinau meniu.

Pradejo maziau pykinti, bet autobusu vaziuojant vis dar pykindavo. Tuomet pradejau su juo aktyviai mintimis bendrauti kai vaziuodavau. Sakydavau"palukek zuikeli, tuoj atvaziuosim namucio, o namuose bus tevelis" ir taip visa kelia. nepatikesit, bet manes nepykindavo!!!!!
Ir kai su vyru budavau niekada nepykindavo. tikras tetuciukas but buves
Deja, paskui persigalvojo ir neatejo

bet gal laukia geresniu laiku ir butinai ateis
SVARBIAUSIAS PATARIMAS:BENDRAUKITE SU SAVO MAZYLIU IR JIS JUS ISGIRS