...manau, kad nors skirtingi vadinamieji Mokytojai sukuria skirtingas metodikas (kurių formalioji pusė, pateikimo būdas arba priėjimo pusė prie objekto neabejotinai priklauso ne tik nuo asmeninės patirties, bet ir nuo socialinių, geografinių, asmeninių faktorių, veikiančių žmogišką būtybę...) esmė juk ta pati! (Kaip kad ir religijas vienija Aukščiausiosios Esaties nenuneigiamybė, Jos teigimas, o iš didžiųjų religijų ritualų, beje, daug kas "pasiskolinama" ir metodikose, nes na išties - kam išradinėti dviratį (pvz. maldos formulės)).
Galima rast artimiausią sau vadovą, sintetint kelis arba kurt savo būdus...nu bet kam to reik?
Ar neužtektų paprasčiausiai laikytis dešimties Dievo įsakymų (na gerai, tų trijų pagrindinių - neišsižadėk Dievo, nežudyk, nepaleistuvauk) ir, jei atėjai gimti būtent čia, krikščioniškoj šaly (juk šiaip sau siela nepasirinko, yra priežastis, kodėl būtent šitam žemės šmotely

) galbūt tiesiog ir priimti tą artimiausią "priėjimo prie objekto" kelią?.. (ar bent to kelio dalį, juk yra ir nepriimtinų, dirbtinai atsiradusių dalykų, vėlgi nulemtų tų pačių soc. ar istorinių faktorių). Kodėl žmogui reik patirt didelį skausmą (na taip, jis apvalo...) ar atsidurt labai toli nuo jam brangių dalykų, kad įvertintų PAPRASTĄ kasdienį žmogiško buvimo džiaugsmą?
...aš - kaip ežiukas rūke - vakar pasakiau sau: esu ežiukas rūke, o mano gyvenimas tai viskas, kas yra lauknešėlyje - smegenų vingis, neišsipildziusios svajonės ir kelios raukslės po akim...(supermama.lt cererra)