na, kilsetelesiu i virsu ir pati pasipasakosiu
siaip retai man kas nutinka, bet kai nutinka, tai...
viskas vyko senais gerais mokykliniais laikais. ziema, salta, slidu. einu sau palaiminga namo ir kazkaip uzsisvajojus nepastebejau kaip uzlipau ant ledo (na, kai buna smagiai nuciuozinetos vietos...) na ka, guliu. reikia keltis. cha, kad taip paprasta butu... bandau atsiremt koja - slysta, bandau ranka - irgi slysta. zmones vaiksto aplink, vis praeidami pasiziuri ir ne vienas, rupuziokai, padet nesiteikia

o mane jau toks juokas ima...

net nelabai atsimenu kaip atsistojau
o kitas nuotykis is serijos "tos durys toooookio svarios".
turejau kazkada tokia mylima kavinuke, i kuria daznai uzeidavau ir mane ten jau kaip ir pazinojo... taigi, viena karta nepataikiau iseit as pro tas duris.(tiksliau, isvaizdavau, kad jos atidarytos

) na ka, visiem visko pasitaiko.

kitas apsilankymas - as vel pro uzdarytas bandau islekt

(cia viskas ta pacia savaite vyksta). jau padavejams smagu, o man darosi siek tiek geda. na, tecias dublis. vel, einu jau lauk, netycia pasisuku, o ten tooooooks zavus vaikinukas i mane ziuri, as, zinoma, visa grazi, visa patenkina, sypsena iki ausu, ziuriu i ji

ir... taaaaaaip, velgi tos prakeiktos durys!

tikriausiai sakyt nebereikia, kad nesirodziau ten gan ilgai...