Mikčiojimas

chm Pas homeopatą mes dar nebuvome . Vadinasi, eisime ir ten
Mes namie prie vaiko apie mikciojima nekalbame, stengiames nepastebėti tiesiog. Kieme tik girdejau vienas vaikas maivesi, kartojo maniski mikciodamas specialiai
Kokia intriga, kad mane pazystat , ar asmeniskai, ar tik is postu Nes as kazkaip neuzfiksavus lyg tokio niko

Na, kaip ir asmeniskai kitu nicku
Mes irgi nepastebejom ir nesnekejom apie mikciojima namie, kol tai netapo nevaldoma... kai pradejo nebesnekketi o viska rankom rodyti, tai teko paaiskint.. o visur kur eini pas daktarus reikia pasakot, aiskint ir aisku vaikas salia. Tai nori nenori jis viska zino ir supranta, tuo labiau ne mazas yra, kad nesuvoktu, jog su kalba kazkas ne taip.. Misiaus zirniukai daro stebuklus

Kiek Jūsų tiems mikčiukams metų? Mano buvo apie 4 kai prasidėjo, 5-ių pateko į grynai mikčiojančių grupę ir ten net į galvą nešovė kad mėgdžiotų vienas kitą. Kasdien logopedė dirba su jais individualiai ar bent jau kas antrą dieną po truputį, mokosi jie įkvėpti ir pasakyti . Man atrodo kaip sapnas koks, bet tikrai mano sūnus mikčiojo, bet be darželio Čiauškutė pagalbos tikrai nebūtų praėję. Daug piešė ir labai pamenu tylos savaites. Gaila kad Jums tas darželis toli, mes gyvenom prie pat.

Mikčioju nuo vaikystės. Kartais labai smarkiai (iki traukulių), kartais vos vos pastebimai, kartais išvis ne. Galiu pasakyti,kas man labiausiai padėjo. Deja, ne logopedas (ten aš tiesiog nemikčiodavau). Psichologų, deja, mano laikais (man dabar 36) nelabai ir būdavo. Tėvai padarė, turbūt, visas įmanomas klaidas,kurios mano kalbą tik dar labiau komplikavo - stabdydavo, liepdavo kartoti žodį ar sakinį, kol "gražiai" pasakydavau. Žodžiu, kreipė dėmesį ne į ką noriu pasakyti, o kaip tai sakau. Natūralu, kad kalbėdavau vis mažiau ir mažiau. (čia tai ką jūs savo postuose vadinate "mikčiojimo akcentavimu"). Realią pagalbą ar bent jau principus, kuriais vadovaujantis pajudėjau iš mirties taško, radau atvažiavusi studijuoti į Vilnių, Jaunimo psichologinės paramos centre - tuo metu buvo toks Mikčiojimo problemų klubas, kuris organizuodavo seminarus. Ten praktikuojamos prieigos esmė - tiesiog priimti savo mikčiojimą, leisti sau mikčioti. Kai reikdavo išstoti,pvz, universitete, tiesog taip ir pasakydavau - aš dabar, žinokit, labai mikčiosiu. tai man tarsi suteikdavo teisę kalbėti savitai ir atpalaiduodavo, ko pasekoje mikčiodavau žymiai mažiau. Aš tarsi susidraugavau su savo mikčiojimu, nebekovodavau su juo, priėmiau jį su jumoru, todėl jis tapo labiau valdomas, nebe toks šiurkštus ir su metais kalbu vis drąsiau ir laisviau. Jeigu panašią psichologinę pagalbą būčiau gavusi anksčiau, būčiau išvengusi daug skaudžių išgyvenimų. Gal kažkam mano pasidalijimas padės.

Laba,mums atsitiko tokia pati bedele,berniukui 2metukai,giminej yra mikciojanciu ar tai gali buti paveldejama? Viskas buvo gerai,dziaugiausi berniukas taip graziai kalbejo,o viena ryta nei is sio nei is to pradejo mikciot ir kuo toliau tuo blogiau,dabar beveik ant kiekvieno zodzio uzstringa ir atkreipiau demesi,kad jis pats supranta kad kazkas negerai ir stengiasi maziau kalbeti,ka nori daugiau tik galva palinkcioja ir tiek! Einam siandien pas neurologe konsultuotis.

Visokių yra mikčiojimo priežaščių, taip labai veikia įtampa, negalėjimas atsipalaiduoti, mikčioja dėl netaisyklingo kvėpavimo. O labai padeda DAINAVIMAS!!!! Joks vaikas nemikčioja dainuodamas! Anksčiau net vykdavo psich pagalba mikčiojantiems vaikams ir būdavo dainavimo pamokos.

dėl dainavimo bet visą laiką nedainuosi dar labai gerai ir eilėraščių deklamavimas, tada ir nemikčioja:) mano vyresnėlis jau 3m mikčioja viską praėjom bet vis tiek banguoja šis reikalas, būna, labai gražiai kalba, sunku net suprast, kad kartais užsikerta, o būna, kad kiekvienas žodis stringa... vaikui žiauriai sunku... man kaip mamai sunku išlaukt kol pasakys tai ką nori, o ką kalbėt svetimam...perėjom neurologus, tyrė raidos centre, pastovūs logopediniai užsiėmimai buvo pas vieną geriausių šios srities specialisčių V. Makauskienę, lanko baseiną, chorą...ale vis tiek banguoja...lankomės ir pas homeopatę, tik kažkaip gal dar neatrenka žirniukų galvoju ką dar????????? žiauriai gaila vaiko, nes ohoho kaip tai veikia vaiko bendravimą su kitais...

rašau papasakoti savo istoriją, galbūt kam nors padės
Vieną gražią birželio popietę, pasiėmis Berniuką (5,8m) iš darželio, jis man lemena: mmaaa-mmm--mmaa, aa-arr užž-eeisssim įįį ppaar-duotu-vvę..? netekau žado. Žodžiu, mano vaikas akivaizdžiai mykčiojo.
Nuvedžiau linksmą, labai judrų vaiką, o pasiėmiau su aiškiu mykčiojimu. Viskas atsitiko labai staigiai. Kaip vėliau paaiškėjo, tą kartą, vasarą, kai buvo sujungtos grupės darželyje, didesnis berniukas spyrė maniškiui į galvą, specialiai ar netyčia nežinau, ko pasekoje jis labai labai išsigando.
Na ką, mykčiojimas tęsėsi, taip staiga prasidėjęs, pervertė visą mano pasaulį, šokas didesnis matyt buvo man, galvojau pačiai reikės medikų pagalbos. Per naktį perskaičiau viską kas įmanoma internete apie mykčiojimą, verkiau ir meldžiausi...
Dėl medikų.
Labai svarbu geros daktarės patarimas. Specialistės viena kitai nelygios, viena pradėjo gąsdinti, kad gali į lovą pradėti daryti, kita - reikia privačių logopedo užsiėmimo (nelaimėje dar pasipelnyti).
Žodžiu, ačiū Die, patekome pas ramią, seną, patyrusią, profesionalią Neurologę.
Ji su juo pabendravo.
Išrašė raminamų žolinių preparatų ir MagnisB6. Gėrėm ilgokai, gal 2 mėn.
Pati vaidinau, kad niekur nieko, leidau jam iki galo iššsiveplioti, nebaigdavau sakinio pati iki galo, žiūrėdavai padrąsinamai jam į akis. Daug patarimų internete.
Kaip staigiai užėjo, taip staigiai praėjo.
Dabar, žvelgiant iš laiko perspektyvos, tai buvo laikinas kalbos sutrikimas, pasitaikantis gal 80% statistiškai 4-8 metų vaikams.
Atsiminsiu šią pamoką visą gyvenimą.
Svarbiausiai, nepanikuoti ir nepridaryti klaidų.
Kam kils klausimų į AŽ