Vakaras...Tyliai slenka laikas, už lango šėlsta vėjas, lyg norėdamas kažką pasakyti, dėl kažko įspėti...Ak, jau greit ruduo ir vėlei kris gintariniai medžių lapai, o į lango stiklą belsis šalti rudens lašai...ruduo...ruduo...Atsisveikiname su vasara ir dažnai pasineriame į šiltus vakarus su knyga, karšta arbata... Man tas laikas yra ypatingas, kažkoks magiškas ir savaip gražus.Nežinau, ar dėl to, kad po kojomis šnara spalvotas rudens kilimas, ar kad pakvimpa prinokusiais obuoliais sode...hm...Jis man gražus ir tuo, kad kažkada prieš 8 metus, ruduo man atnešė pačius gražiausius jausmus-pirmąją meilę...
Sunku išskirti vieną kurį romantišką vakarą,nes nuo tada visi vakarai buvo pilni džiaugsmo, romantikos, šėlsmo, o kartais tylūs tylūs-žiūrėdavome į žvaigždes ir laukdavome kuomet nukris mūsų žvaigždė ir abu, lyg pašėlę vaikai skubėdavome sugalvoti norą, giliai širdį tikėdami, kad jie tikrai tikrai išsipildys.(Keista, bet tie norai išsipildė...)
Ak, o kur dar tie ilgi pasivaikščiojimai gražiais paupiais, kvepiančiais miškais. Būdavo taip gera ir visai nesvarbu, kad nuo šalto vėjo sužvarbdavo skruostai, bet širdy būdavo šilta šilta šilta...Uch, kartais net dabar ilgiuos tų nuostabių pasivaikščiojimų ir akimirkai rodos, kad užuodžiu kvepiančius kaimo laukus...
Vat, ir dar, turėdavome mes savo suolelį po senuoju beržu. Kiek valandų ten išsėdėta, kiek kalbėta, kiek svajota...kiek bučinių regėjo baltakamienis ir mėnuo pilnatis...Kartais net dabar eidami pro šalį svajingai nužvelgiame šią vietą ir tarsi jauti, kad čia kažko trūksta, kažko nebėra...Galbūt beržas ilgisi mūsų?Galbūt ir jis ilgisi to šilto šilto rudens ir "mūsų"meilės, "mūsų" vakarų...
Keista, bet laikas beprotiškai greit skuba, nežinau ar 8-eri metai reiškia daug...Bet juk taip gera mylėti ir turėti kažką artimo, taip gera vakarais priglusti prie mylimo žmogaus krūtinės ir girdėti kaip plaka širdis...gera kartu gerti arbatą prie žvakės... gera, kai maža dukrytė užmiega, pasakyti vienas kitam "myliu"ir prisiminti savo krintančias žvaigždes...Žvaigždes, kurios pildo norus, kurios yra stebuklingos, kurios yra maži Angelai, mažos Fėjos...
Linkiu visiems gražių ir Romantiškų rudens vakarų...Būkit laimingi...Ieškokit romantikos paprastuose dalykuose, daiktuose, kurie yra šalia Jūsų...
Grazu... 
Linkiu, kad visos svajones issipildytu
Linkiu, kad visos svajones issipildytu
Mmmm... kaip romantiska ir grazu.. 
Labai miela
Net įsijaučiau beskaitydama
Net įsijaučiau beskaitydama
labai gražiai parašyta...
Labai grazu
Miela.Šilta.
Lyg pasaka prieš miegą
Dabar as jau balzakinio amziaus moteris,o jaunystes prisiminimai sirdi kutena.Ka as prisimenu? Niekad nebuvau kuda,auksta.Vienu zodziu neissiskyriau is minios,o mane isimylejo musu miestelio "Kazanova"-del jo alpo ne tik merginos ,bet ir moterys.As buvau jam draugiska,labai draugiska,nes ir man jis laaaaaaaaaaabai patiko,galiu pasakyti kad mylejau 
.Visur kartu budavom,kadangi buvo tu paciu draugu didelis ratas.Visi ir taip zinojo,kad mes vienas del kito seile varvinam,bet......dabar galiu pasakyti ,kad kvaila buvau 
-buvo tik buciniai,leti sokiai,pasisedejimai,ateidavo pas mane pernakvoti(guldydavau kitame kambaryje(jam tada buvo 22m.) ir nieko daugiau 
,nes kai matydavau jog kazkas gali buti daugiau ,klausdavau jo-ar gerbi mane,jis visalaika atsakydavo ,kad taip.Ir taip iki kito karto 
.Taip jis mane mergino du metus.Netgi drauges(vadinamos) mirdavo is pavydo,kiek tik galedamos uodegas vizgindavo pries ji,nors jis visada prie manes budavo.Kiek kartu prase apsigyventi kartu,netgi savo draugams sake,jog nori mane vesti(man sito nesake šelmis).Bet,bet........buvau jauna ,kvaila,nu kiek gi suauges vyras gali lakstyti paskui,ir taip du metus islakste .Paskui as isvaziavau,dar jis skambindavo man,klausdavo ar gali atvaziuoti pas mane,as atsakydavau neigiamai 
,taip viskas po truputi ir baigesi. Ir stai susitikom pernai po 11 metu,jis dar grazesnis-aukstas ,lieknas,suvyriskejes,as -priaugus 30 kg,nepasidazius,plauku nesusitvarkius(sveciavausi pas mama ir buvau isbegus iki artimiausios parduotuveles) ,o jis ziurejo i mane ilgokai ir pasake:TU VISISKAI NEPASIKEITUS Linkiu,tikrai linkiu,kad kiekviena pajaustu,ka as tada jauciaus,nemoku net paaiskint.Dabar as tikrai zinau,kad yra zmogus,kuris manes neuzmirs iki paskutinio savo atodusio 
.Visur kartu budavom,kadangi buvo tu paciu draugu didelis ratas.Visi ir taip zinojo,kad mes vienas del kito seile varvinam,bet......dabar galiu pasakyti ,kad kvaila buvau -buvo tik buciniai,leti sokiai,pasisedejimai,ateidavo pas mane pernakvoti(guldydavau kitame kambaryje(jam tada buvo 22m.) ir nieko daugiau ,nes kai matydavau jog kazkas gali buti daugiau ,klausdavau jo-ar gerbi mane,jis visalaika atsakydavo ,kad taip.Ir taip iki kito karto .Taip jis mane mergino du metus.Netgi drauges(vadinamos) mirdavo is pavydo,kiek tik galedamos uodegas vizgindavo pries ji,nors jis visada prie manes budavo.Kiek kartu prase apsigyventi kartu,netgi savo draugams sake,jog nori mane vesti(man sito nesake šelmis).Bet,bet........buvau jauna ,kvaila,nu kiek gi suauges vyras gali lakstyti paskui,ir taip du metus islakste .Paskui as isvaziavau,dar jis skambindavo man,klausdavo ar gali atvaziuoti pas mane,as atsakydavau neigiamai ,taip viskas po truputi ir baigesi. Ir stai susitikom pernai po 11 metu,jis dar grazesnis-aukstas ,lieknas,suvyriskejes,as -priaugus 30 kg,nepasidazius,plauku nesusitvarkius(sveciavausi pas mama ir buvau isbegus iki artimiausios parduotuveles) ,o jis ziurejo i mane ilgokai ir pasake:TU VISISKAI NEPASIKEITUS Linkiu,tikrai linkiu,kad kiekviena pajaustu,ka as tada jauciaus,nemoku net paaiskint.Dabar as tikrai zinau,kad yra zmogus,kuris manes neuzmirs iki paskutinio savo atodusio
QUOTE(a4jolka @ 2008 08 28, 22:50)
Vakaras...Tyliai slenka laikas, už lango šėlsta vėjas, lyg norėdamas kažką pasakyti, dėl kažko įspėti...Ak, jau greit ruduo ir vėlei kris gintariniai medžių lapai, o į lango stiklą belsis šalti rudens lašai...ruduo...ruduo...Atsisveikiname su vasara ir dažnai pasineriame į šiltus vakarus su knyga, karšta arbata... Man tas laikas yra ypatingas, kažkoks magiškas ir savaip gražus.Nežinau, ar dėl to, kad po kojomis šnara spalvotas rudens kilimas, ar kad pakvimpa prinokusiais obuoliais sode...hm...Jis man gražus ir tuo, kad kažkada prieš 8 metus, ruduo man atnešė pačius gražiausius jausmus-pirmąją meilę...
Sunku išskirti vieną kurį romantišką vakarą,nes nuo tada visi vakarai buvo pilni džiaugsmo, romantikos, šėlsmo, o kartais tylūs tylūs-žiūrėdavome į žvaigždes ir laukdavome kuomet nukris mūsų žvaigždė ir abu, lyg pašėlę vaikai skubėdavome sugalvoti norą, giliai širdį tikėdami, kad jie tikrai tikrai išsipildys.(Keista, bet tie norai išsipildė...)
Ak, o kur dar tie ilgi pasivaikščiojimai gražiais paupiais, kvepiančiais miškais. Būdavo taip gera ir visai nesvarbu, kad nuo šalto vėjo sužvarbdavo skruostai, bet širdy būdavo šilta šilta šilta...Uch, kartais net dabar ilgiuos tų nuostabių pasivaikščiojimų ir akimirkai rodos, kad užuodžiu kvepiančius kaimo laukus...
Vat, ir dar, turėdavome mes savo suolelį po senuoju beržu. Kiek valandų ten išsėdėta, kiek kalbėta, kiek svajota...kiek bučinių regėjo baltakamienis ir mėnuo pilnatis...Kartais net dabar eidami pro šalį svajingai nužvelgiame šią vietą ir tarsi jauti, kad čia kažko trūksta, kažko nebėra...Galbūt beržas ilgisi mūsų?Galbūt ir jis ilgisi to šilto šilto rudens ir "mūsų"meilės, "mūsų" vakarų...
Keista, bet laikas beprotiškai greit skuba, nežinau ar 8-eri metai reiškia daug...Bet juk taip gera mylėti ir turėti kažką artimo, taip gera vakarais priglusti prie mylimo žmogaus krūtinės ir girdėti kaip plaka širdis...gera kartu gerti arbatą prie žvakės... gera, kai maža dukrytė užmiega, pasakyti vienas kitam "myliu"ir prisiminti savo krintančias žvaigždes...Žvaigždes, kurios pildo norus, kurios yra stebuklingos, kurios yra maži Angelai, mažos Fėjos...
Linkiu visiems gražių ir Romantiškų rudens vakarų...Būkit laimingi...Ieškokit romantikos paprastuose dalykuose, daiktuose, kurie yra šalia Jūsų...
Sunku išskirti vieną kurį romantišką vakarą,nes nuo tada visi vakarai buvo pilni džiaugsmo, romantikos, šėlsmo, o kartais tylūs tylūs-žiūrėdavome į žvaigždes ir laukdavome kuomet nukris mūsų žvaigždė ir abu, lyg pašėlę vaikai skubėdavome sugalvoti norą, giliai širdį tikėdami, kad jie tikrai tikrai išsipildys.(Keista, bet tie norai išsipildė...)
Ak, o kur dar tie ilgi pasivaikščiojimai gražiais paupiais, kvepiančiais miškais. Būdavo taip gera ir visai nesvarbu, kad nuo šalto vėjo sužvarbdavo skruostai, bet širdy būdavo šilta šilta šilta...Uch, kartais net dabar ilgiuos tų nuostabių pasivaikščiojimų ir akimirkai rodos, kad užuodžiu kvepiančius kaimo laukus...
Vat, ir dar, turėdavome mes savo suolelį po senuoju beržu. Kiek valandų ten išsėdėta, kiek kalbėta, kiek svajota...kiek bučinių regėjo baltakamienis ir mėnuo pilnatis...Kartais net dabar eidami pro šalį svajingai nužvelgiame šią vietą ir tarsi jauti, kad čia kažko trūksta, kažko nebėra...Galbūt beržas ilgisi mūsų?Galbūt ir jis ilgisi to šilto šilto rudens ir "mūsų"meilės, "mūsų" vakarų...
Keista, bet laikas beprotiškai greit skuba, nežinau ar 8-eri metai reiškia daug...Bet juk taip gera mylėti ir turėti kažką artimo, taip gera vakarais priglusti prie mylimo žmogaus krūtinės ir girdėti kaip plaka širdis...gera kartu gerti arbatą prie žvakės... gera, kai maža dukrytė užmiega, pasakyti vienas kitam "myliu"ir prisiminti savo krintančias žvaigždes...Žvaigždes, kurios pildo norus, kurios yra stebuklingos, kurios yra maži Angelai, mažos Fėjos...
Linkiu visiems gražių ir Romantiškų rudens vakarų...Būkit laimingi...Ieškokit romantikos paprastuose dalykuose, daiktuose, kurie yra šalia Jūsų...
jaukus pasakojimas
