Vaikas nekalba, 3 tema

Tesiame musu temele.
Linkiu, kad kol prieisime iki 50 puslapiu, musu vaikuciai vis dazniau mus dziugintu savo kalba, sakiniais ir elgesiu.
buvusi temele:
http://www.supermama...howtopic=315901

Sveikutės
Na ką, sveikinu visas ir visus mažuosius ne su rugsėjo 1 - ąja, bet 2-ąja diena. Diena, kai prasideda "darbelis". Sėkmės jums visiems

Kadangi nemažai šiame skyrelyje yra paliesti autizmo, įmetu nuorodėlę:

http://www.bernardin...=articles/84106

straipsnis
Neringa Lašienė. Autizmas: sienos be ribų
2008-08-30

„Jų daugėja. Ir ne tik pas mus. Amerikoje, Britanijoje, Australijoje jau kalbama apie autizmo epidemiją“, – sako Šiaulių universiteto docentė Regina Ivoškuvienė. Šis paslaptingas raidos sutrikimas atsiranda tarsi iš niekur. Gražūs, sveiki vaikai, protingomis akimis žvelgiantys į pasaulį, dėl neaiškių priežasčių kažkuriuo augimo tarpsniu atsiriboja nuo aplinkos, nustoja bendrauti, menksta jų kalbos, adaptavimosi visuomenėje įgūdžiai, jie tampa nesocialūs, nerimastingi, agresyvūs tiek kitiems, tiek sau. Jie atsiranda tarsi už sienos, kurioje nėra durų, nei langų į normalų pasaulį. Ir praardyti šią sieną reikia daug pastangų.

Neteisingas klausimas?

Priežastys? Yra daugybė teorijų. Prieš kurį laiką vyravo įsitikinimas, kad tai - tarsi vaikų protestas prieš juos paliekančias ir į darbus išskubančias mamas, kiti tvirtino, jog autizmas neva atsirandąs paskiepijus vaiką ar jam labai išsigandus, pastebėta, kad autistų daugiau tose vietose, kurios užterštos sunkiaisiais metalais, ypač gyvsidabriu, pasirodė straipsnių, kuriuose įtikinėjama, kad autizmą sukelia televizorius ar kompiuteris. O gal, kaip sakė docentas Dainius Pūras, Vaiko raidos centro direktorius, visas gyvenimas autizuojasi? Be technologijų – nė žingsnio, bendravimas telefonu ar internetu, mokslas ar darbas – nuotolinis… Dabar pripažįstama, kad autizmas – ne psichologinė, o biologinė problema. Vaikas gimsta su tam tikrais smegenų pokyčiais, ir tai yra vystymosi raidos sutrikimas, būvis, o ne liga. „Liga gali būti išgydoma arba nuo jos mirštama, – teigė doc. D. Pūras. – Šiuo atveju tai negalioja. Klausimas, ar vaikai autistai su protiniu atsilikimu gali pasveikti, iš esmės užduotas neteisingai. Toks vaikas nėra sergantis, jis tiesiog toks yra ir su tuo raidos sutrikimu gyvens. Negalima tėvams dalinti vilčių, kad šis sutrikimas pagydomas. Net ir dabar taip išpopuliarinti delfinai – tai vaikui teikia malonumą, galbūt šiek tiek palengvina tokio vaiko ir artimųjų bendravimą, – tačiau bet kokios viltys, kad delfinai gali išgydyti autizmą yra tuščios. Stebuklo nebus,” – neguodžia daktaras. Kartu reikia žinoti, kad palengvinti tų vaikų prisitaikymą prie normalaus gyvenimo ir iš esmės pagerinti jų būtį įmanoma, tačiau tam reikalingos ir tėvų, ir specialistų pastangos, ir nemažai lėšų.

Genijus ar silpnaprotis?

Specialistai pripažįsta, kad geriausių rezultatų dirbant su vaikais autistais pasiekiama, jei šis sutrikimas diagnozuojamas kuo anksčiau - iki trejų metų. Požymių jau galima įžiūrėti - vaikai nežiūri į akis, neina prie artimųjų, nesišypso, nemėgsta būti liečiami, juos erzina tam tikri garsai ar šviesos, jie kartoja stereotipinius veiksmus, sakykim, linguoja, plasnoja ar nuolat eina ratu, praranda net ir tuos įgūdžius, taip pat ir kalbėjimo, kuriuos jau buvo įgiję.

„Pagrindinis trūkumas, kurį turi autistas vaikas, yra negebėjimas arba prastas gebėjimas megzti ir palaikyti socialinius ryšius dėl tam tikrų biologinių priežasčių“, – sako doc. D. Pūras. Tačiau, pasak jo, diagnozuojant autizmą pakliūvama į tam tikrus terminologinės painiavos spąstus, tuomet tėvams nebeaišku, kas nutiko ir ką daryti. Aprašomas reiškinys, jo sunki forma - ryškus neįgalumas. Tačiau yra vaikų, turinčių lengvą lengvą autizmo formą, vadinamąjį Aspergerio sindromą: talentingas vaikas, gali tapti menininku, mokslininku, tačiau yra vienas niuansas - tam vaikui sunkiau bendrauti, pritapti, jis kartais keistokai elgiasi, mokykloje laikomas tiesiog išsišokėliu, chuliganu. Gydytojai atsiduria prieš tam tikrą dilemą, kuri susijusi su mūsų visuomenės neraštingumu, primityviu požiūriu į psichinių sutrikimų turinčius žmones, – tai vadinamoji stigma. „Sakykim, diagnozuojame lengvą autizmą, vadinamą Aspergerio sindromu, – sako doc. D. Pūras.– Tuomet su tėvais šnekamės, ko jie labiau nori - ar labiau akcentuoti diagnozę ir gauti lengvatų bei vaikams su negalia priklausančią finansinę paramą, ar vystyti jo gabumus.” Tinkamai ugdant vaiko talentus, jis galbūt taptų naujuoju Einšteinu ar Niutonu, kurie, kaip dabar pripažįstama, irgi buvo autistai, o čia paaiškėja, kad mažasis turi psichinę negalią. Jis gali būti tiesiog atstumtas. Aišku, tokie vaikai irgi gali būti integruojami į bendrąsias mokyklas, pagal įstatymą bet koks vaikas turi teisę mokytis bet kur, tačiau, pastebėjo docentas, jei tėvai norėtų leisti vaiką su kompleksine negalią į bendro lavinimo mokyklą, jam, ko gero, mandagiai būtų pasiūlyta eiti kitur. Vaiko raidos sutrikimų centro direktoriui pritaria ir doc. R. Ivoškuvienė. „Aspergerio sindromą turi aukšto intelekto vaikai, kurie laiku atpažinti ir ugdomi, gali puikiai prisitaikyti gyvenime, bet jiems reikia atskiro dėmesio. Tie vaikai linkę į agresiją ir saviagresiją, apie 30 - 40 proc. bando save žaloti. Jei aplinka vaiko nesupranta, jei jis nesupranta, kas jam sakoma, jei nemoka suplanuoti savo veiklos, jo nerimas virsta agresyvumu, sakykim, trenkia galva į stalą, ir aplinkiniai suvokia, kad vaikui sunku, jam blogai. Autistiškus asmenis kamuoja didžiulis nerimastingumas. Deja, apie 80 procentų autistų atvejų yra lydima ir protinio atsilikimo,” – sako docentė.
Kaip padėti vaikui ir tėvams?

Pasak doc. R. Ivoškuvienės, autistiški vaikai ne taip suvokia ir priima, interpretuoja signalus iš aplinkos. Jie gaunamą informaciją apdoroja kiek kitaip, todėl reikia ieškoti būdų, kaip pateikti tą informaciją, kad vaikas galėtų ją priimti. Labai svarbu nenutrūkstamas struktūruotas ugdymas, tvarkaraščiai, pagal kuriuos vaikas dirba. Vaikas turi laikytis tam tikrų taisyklių. Virginija Juškevičiūtė yra viena iš specialisčių, jau kelerius metus dirbanti su autistiškais vaikais Didžiojoje Britanijoje. Specialiojoje mokykloje, kuri laikosi iš tėvų teikiamos labdaros, ugdomi 16 vaikų, joje dirba 24 žmonės. „Kitaip neįmanoma, - sako Virginija, – su vienu vaiku nuolat privalo dirbti mažiausiai vienas pedagogas, nes visi vaikai yra skirtingi ir prie kiekvieno reikia individualaus priėjimo.“ „Turime atrasti būdų, kaip tie vaikai galvoja, jaučia ar geba išmokti. Kartais jie mus supranta, bet negali pasakyti, arba supranta, tačiau bendrauja mums sunkiai suvokiamu būdu. Daugybė autistų moka kalbėti, bet nežino, kaip pasirinkti jiems reikalingus žodžius“, – sako profesorius Benethas Leventhalis, pasaulinio garso autismo tyrinėtojas ir ekspertas,Vaiko psichinės sveikatos centro Ilinojaus universiteto Čikagoje direktorius. Jis pats inicijavo Amerikos Valstijose nacionalinę autizmo programą.

Pranė Šlutienė, jau dvidešimtį metų Lietuvos medikams padedančios organizacijos „Lithuanian Mercy Lift“ projektų koordinatorė, primena, kad vien Ilinojaus valstija šiais metais skyrė per devynis milijonus dolerių autizmo programoms plėtoti. Prof. B. Leventhalis pirmą kartą atvažiuoja į Lietuvą, kur skaitys pranešimus Vilniaus ir Ilinojaus universitetų bei organizacijos „Lithuanian Mercy Lift“ organizuojamoje tarptautinėje konferencijoje „Autizmas: kaip padėti vaikui ir tėvams“, kuri rugsėjo 8 – 14 dienomis vyks Vilniuje, Šiauliuose ir Klaipėdoje.

Tėvai, reikalaukite!

O Lietuvoje, pasak doc. Pūro, autizmo problema tarsi pusiau tuščia stiklinė. „Kai Vakaruose klausia, ar čia kas pajudėjo, sakome, kad palyginti su tarybiniais laikais pajudėjo, bet ir sustojo. Užuomazga yra, buvo įkurtas Vaiko raidos centras. Čia vaikas kompleksiškai ištiriamas, surašoma programa, ką tėvams daryti su vaiku, ir grįžę pagal gyvenamąją vietą jiems privalu gauti visapusišką pagalbą. Tačiau, deja, nėra kaip. Ir jie po mėnesio vėl grįžta pas mus. Centras nedidelis, į jį patekti vis sunkiau, užsirašyti tenka vos ne prieš metus. O laikas eina. Tačiau Raidos centras ne tam buvo kurtas, kad visi Lietuvos vaikai gautų nuolatinę pagalbą. Kiekviename rajone turėtų būti sutrikusios raidos vaikų pagalbos centrai, nes tokių būklių kaip autizmas yra keliasdešimt, pavyzdžiui, hiperaktyvumas, nuo kurio irgi kenčia vis daugiau vaikų. Esant autizmui su vaiku reikia dirbti nuolat, ne mažiau kaip 25 valandas per savaitę. Autizmas laikomas brangiausia negalios rūšimi, palyginti su regos, klausos ar net ir protinio atsilikimo negalios paliestaisiais. Sakykim, Dauno sindromą turintys vaikai emocionalūs, prieraišūs, prie jo prieiti lengva, jų intelektas menkas, bet jie puikiai gali pamėgdžioti, noriai imituoja. Autizmo atveju atvirkščiai - sugaišti begalę laiko, kol užmezgi bent menką kontaktą. Ankstesniais dešimtmečiais rengti specialistai, susidūrę su tokiu vaiku, sakosi su juo nedirbsią, nes tas nesilaiko instrukcijų ir nekalba. Kai pradės kalbėti, tada atveskite. Modernios sampratos požiūriu, specialistas, niekaip neprakalbinantis vaiko, yra kaltas, o ne vaikas, nes jis, specialistas, nemoka prieiti... Su vaikais autistais darbas yra kūrybiškas procesas. Bet tam reikalingos lėšos, ir nemažos. O pas mus dar nuo tarybinių laikų prioritetai skiriami vien klasikinei medicinai i– vidaus organų gydymas, chirurgija ir pan. Taip, ten irgi reikia daug, tačiau negalima našlaitės vietoje palikti ir šios srities. Atseit, kai visiems visko užteks, tada susirūpinsime ir raidos sutrikimais... Tai pilietinės visuomenės problema. Ką nors išsireikalauti gali tik tie, kuriems iš tikrųjų tai rūpi – tai tėvai. Jie privalo reikalauti iš valdžios, kad jų vaikai gautų nuolatinę pagalbą. O dabar net ir pasiturintys tėvai, kurie mokėtų pinigus, kad tik jų vaikas išmoktų nors šiek tiek prisitaikyti gyvenime, tokios pagalbos Lietuvoje neranda. Užsienyje yra daugybė centrų, kurie galbūt stebuklų nedaro, tačiau vaikas ten išmokomas reikalingų įgūdžių“, – kalba docentas Pūras.

Kur dingsta suaugę

Pasak daktaro, yra dar vienas svarbus aspektas - vaikai su raidos sutrikimais nėra vien medicinos rūpestis. Tai tarpsektorinė problema, ir vienodai turi prisidėti tiek sveikatos, tiek švietimo, tiek ir socialinės rūpybos sistemos. Kol nėra politinės valios, kiekvienai ministerijai labai patogu šią problemą stumti nuo savęs. Sveikatos apsaugos valdininkai tvirtina, kad gal raidos sutrikimai nėra vien tik medicininė problema, o specialusis ugdymas turėtų būti švietimo sritis... Vakaruose prie tokių problemų sprendimo vienodai prisideda tiek sveikatos, tiek švietimo, tiek socialinė sistemos. Mažiukams - ankstyvoji intervencija per pediatriją, mokykliniame amžiuje turi lankyti ugdymo įstaigas, o medikai prisideda dėl papildomų problemų - elgesio sutrikimų, traukulių priepuolių, kurie kamuoja apie apie ketvirtadalį vaikų autistų. Autistui artėjant prie suaugusiojo amžiaus jis turi tapti kuo labiau nepriklausomas, nes tėvai sensta, jis turi kur gyventi, kasdien vykti į savo darbą, sakykim, kokį nors užimtumo centrą, kur darbuojasi neįgalūs žmonės. Tai jau socialinės sferos rūpestis. Toks yra Vakarų pasaulio standartas. Lietuvoje vaikų - paauglių psichiatrai gydo iki 18, o nuo 18 metų jau gydo bendrieji - suaugusiųjų psichiatrai. „Ir ką gi, – stebisi doc. Pūras, – suaugusiųjų amžiuje autizmo diagnozė išnyksta. Ambulatorines korteles peržvelgus matyti, kad beveik nebėra suaugusiųjų su autizmo diagnoze. Kur jie visi dingo? Suaugusiesiems – autistai yra kiek keistoki - senu papratimu dar vis diagnozuoja šizofreniją... Autizmas yra sutrikimas, kuris prasideda vaikystėje ir tęsiasi visą gyvenimą, o ne šizofrenija! Būtina kurti sistemą, kuri patenkintų šių žmonių poreikius ir kai jie vaikai, ir kai mokyklinio amžiaus, ir kai jie jau suaugę. Kol tėvai gyvi, jais rūpinasi, o kai tėvai miršta, žmones, turinčius sunkesnio laipsnio autizmą, matyt, išveža į psichoneurologinius dispanserius.“

Raidos sutrikimų centrai – visoje Lietuvoje

Ko tikimasi iš konferencijos „Autizmas: kaip padėti vaikui ir šeimai”? Pasak doc.D. Pūro, ši konferencija gali tapti katalizatoriumi, nes susirinks specialistai, tėvai, gal bus inicijuotos specializuotos programos, mat į bendrą psichinės sveikatos problemų srautą to sutrikimo negali įrašyti, psichikos sveikatos centrų modeliai netinka autizmo problemai spręsti. Būtina kurti raidos sutrikimų centrus visoje Lietuvoje. Docentė R. Ivoškuvienė taip pat tvirtina, kad Raidos sutrikimo centrai rajonuose yra labai reikalingi, tiek ir ankstyvajai diagnostikai, tiek ir stebėjimui, ugdymui. „Centrai vietose būtų pats idealiausias dalykas, kadangi autistiški vaikai turi tokią bėdą - kai jie keičia aplinką, dingsta jų įgūdžiai, perkėlus į kitą aplinką juos reikia vėl visko mokyti iš naujo. Svarbiausia, kad vaikas nebūtų blaškomas iš įstaigos į įstaigą, nes jam reikia stabilios aplinkos, kuri gali būti keičiama pamažu, iš lėto. O kai tenka vežti kažkur į kitą Lietuvos galą, vaikui yra didžiulė trauma. Juolab kad tokiuose centruose vaiką nuolat prižiūrint iki pat pilnametystės, jis galėtų tikrai daug pasiekti, galėtų lengviau integruotis į gyvenimą. Būtų ir patirtis kaupiama, o dabar ji išblaškyta. Sakykim, Vaiko raidos centre vaikai pabūna iki 18 dienų, ištiriami, diagnozuojami, parašomos rekomendacijos, kurių laikytis nelengva, nes kiekvienas atvejis individualus. Konkrečią programą galima sudaryti tik ilgai stebėjus vaiką. Pagrindinė problema - kur ir kaip tas vaikas dėsis suaugęs, kaip pritaikys savo įgūdžius. Sakykim, Skandinavijoje, yra specialios programos, kur darbdaviai samdo autistiškus ar kitus su negalia žmones dirbti tokius darbus, kokius jie gali, kokie jiems malonūs. Pavyzdžiui, plėšyti laikraščius juostelėmis, valyti langus, atlikti tam tikras operacijas su skaičiais, ar pan. Autistai yra labai kruopštūs. Sudaromos sutartys, jie gauna atlygį, sėkmingai dirba darbą, kurį gali ir kuris jiems malonus, ir save išlaiko.“

Ar ne laikas Lietuvoje imtis konkrečių žingsnių, kaip padėti vaikams, turintiems raidos sutrikimų? Jie irgi mūsų piliečiai. Mūsų visuomenės rūpestis šiandien neabejotinai atsipirks ateityje.
Pažymėjau man aktualias mintis, nukopinau straipsnį, nes po kurio laiko po ta nuoroda gali nelikti jokio straipsnio.

Dabar jau noriu, labai noriu į tą Konferenciją, jeigu tik su maitinamu vaiku ant rankų galėčiau išbūti ten.. et.. na, dar savaitė, reiks gerokai pagalvoti..

Tačiau mane labai nuvilia tas autizmo aprašymas, jog autistai turi PROTINĘ negalią. Gal dar anksti spręsti, tačiau aš apie savo vaiką niekaip negalėčiau taip pasakyt, ir gydytojai negali. Kol kas bent nematau susipykimo su protu.

Žaloti save.. na kažkaip jis tai daro. Pavyzdžiui, kai supyksta, pradeda kąsti sau į ranką. Kanda ir matyt, pradeda tą kandimą riboti, nes pajunta kad skauda. Tada tik demonstruoja, kad kanda. O atrodo jo poza maždaug taip - paprastai sukniumba ant kelių, sulenkia per alkūnes rankas ir plaštakas beveik atkiša į priekį, išskečia pirštus, pusiau sulenkia juos ir tada pradeda pykti. Iš pradžių tas jo įniršis būna be garso, lengvas švokštimas, po to išsiveržia piktas ir garsus kriokimas.. na kitaip aš negaliu to pavadinti.. ir dar veidas pamėlsta, nes tuomet įtempia stipriai rankas, tuos išskėstus pirštus, ir taip išskėstais pirštais ir įtemptom rankom, šiek tiek drebančiom, būna apie pusę minutės. Atrodo, kad viską girdi tuo metu ir supranta... Bet kažkoks "ožys" neleidžia nusiraminti, ir viskas.

Sako, kad tėvai turi gauti viską savo vaikui.. Bet kaip gali gauti tai, ko nežinai Jeigu aš žinočiau, kad mano vaikas turi teisę į tam tikrus specialistus, kad jie finansuojami, tada galėčiau reikalaut.. Tik kur tokią info rasti. Kiekviena įstaiga taupo.

Dar mane nuliūdino mintis apie tai, kad neva reikia pasirinkti tėvams - ar akcentuoti diagnozę, ar ugdyti. Man atrodo, kad čia baisiai suklydo žurnalistai . Diagnozė suteikia lengvą negalią (o gal ir daugiau), tačiau juk pašalpos gavimas neatima teisės į pagalbą?? ar atima??

Geras, tai galima taip sakant, tėvų skambučiu "komandiruoti" logopedę? Reiktų pamėgint...

Atsakysiu ir cia

As vaziuociau visom keturiom, bet negaliu - darbas, kaip tik darbe posedis bus. Bet jau nunesem i darziuka, skambinau pavaduotojai, kad logopede isleistui i ta konferencija. Manyciau butu labai naudinga ir jai. Bent jau neturetu pasiteisinimo, kad nesusipazinus ir t.t. Bet ar vaziuos, nezinau

Naitai, zinoma, kad neatima. Bet gaunasi dviprasmiskai: vienu metu ir palengvina, ir pasunkina ta pagalbos gavima.
Pvz.: bent jau musu atveju, labai lengva atsiriboti, paaiskinant, kad nesusidurus ir t.t. Taciau, kokia teise logopedas gali taip sakyti, jei jis mokosi savo studiju metu kaip koreguoti ne tik tam tikru garsu neistarima, bet ir mokosi dirti su kalbos suvokimo sutrikimu Lyg diagnoze panaikintu konkrecia problema, su kuria logopedo uzduotis ir susidoroti.

O teise mes turim i 18 poliklinikoje esanciu Ankstyvos reabilitacijos specialistu uzsiemimu ir tris savaitukes Raidos centre.

Is Raidos centro gauni rekomendacijas, kad butina kasdiene logopedo pagalba ir sissssssssssss, tos pagalbos negali gauti. Leidi vaika i darziuka, kur pagalba turetu buti suteikiama, ten pasako, sorry, mes nezinaom kaip, mes nesusidure ir t.t.

Tai ka man daryti

Ex.

Ale akurat, viskas praeita pas mus tik nenoriu,negaliu vaikui negalios formint...

irgi logopedė sakė, kad nėra susidūrus, kad stebuklo nesitikėčiau, bla bla bla... tada pakeičiau logopedę. Naujoji, dar senesnių mokslų baigimo, tai bent pasidėjo knygą "Indigo vaikai" NU BENT PASIDĖJO KNYGĄ, BENT DĖL MANĘS, BENT DĖL AKIŲ (net jeigu tik tiek ,vistiek ačiū jai), ir pradėjo dirbti su vaiku. Išsilavinimo, nuojautos ar dar nežinia kokių dalykų vedina, surado kontaktą su vaiku. Kaip juokiuos aš iš jų - vaikšto po paranke abu

skambinaus dėl dalyvavimo. vietų dar yra, bet jau nedaug.

Aš tai eisiu į konferenciją būtinai. Pas mus KLP ji bus 12-13 d. Penktadienį vaikai bus darželyje, o šeštadienio pusdienį vyras pabus su jais (jau anytą į pagalbą užsakiau )
Labai noriu, kad darželio logopedė irgi dalyvautų, tai ryt eisiu pas direktorę prašyt. Dar noriu, kad išleistų ir grupės auklėtoją. Dar noriu, kad mūsų pediatrė panorėtų ir galėtų. Ir dar kitą logopedę bandysiu prisikalbint. Žodžiu, planuoju susirinkti visą komandą. Kas iš to išeis, bus matyt.

Siaip noru pasakyti, akd ne visos logopedes dirba visomis kryptimis. Su autistukasi yyra LABAI sunku dirbti, ir turetu dirbti VIENAS logopedas, delto, akd jie sunkiai isileidzia naujus zmones i savo aplinka ir ypac i pasitikejimo rata.
Yra logopedziu dirbanciu su mikciojimu ir pan. kaip specializacija. Gali buti, akd darzelio logopede (paprasto darzelio) jei ji viena hji yra plataus profilio, bet tikrai turi tik bendra supratima, kas ir kaip su autistukais. Delto nepulciau kaltinti.
Tos logopedes, kurios dirba ne po viena spec. darzeliuose, jau manau turi ir sistema ir ziniu kas ir kaip prieiti prie tokiu vaiku.
Aisku, manau, kad norintis zmogus, tai ieskos budu ir nueitu i tokia konferencija, taciau..konferencija daznai buna bendras apkalbejimas problemu, bet neduoda sprendimo tu problemu..deja...zinant logopedziu kruvi..dirbant su autistuku zuimtu sakysim 2/3 jos laiko, o dar yra ir kitu vaiku..delto reiktu pastovios vienos logopedes...cia tik taip pastebejimai ir pokalbiai su musu logopede, kai klausiau patarimu del kitu vaiku su siom bedom

Maniskiai maziuko specialistai neis
Papildyta:
Alchemie, sunkiausia tai, kad specialistai nesuinteresuoti specializuotis sioje srityje.
O man tai be galo keista. Matyti neisnaudota nisa, praktiskai be konkurencijos ir nenoreti tapti geru tos srities specialistu Nelogiska.
Bet ka padarysi.
Kaip sakau, paciai lengviau patapti dar kazkurios srities specialiste, reikalinga vaiko ugdymui, negu rasti specialista jau parengta.

nu bet ir šaunuolė apšviesi pusę švietimo sistemos


Aukso žodžiai
Dabar sėdžiu ir jau porą valandų dėlioju už ir prieš. tikrai, išsiruoščiau ir su "papiniu" vaiku. Kameras tikrai pritraukčiau, per žinias parodytų Bet.... juk tema ne apie tai, kaip "naitas' vaikas su autizmu kovoja ir ką dar galima dėl jo padaryti", o apie tai, kaip sunku LT kurti naujus vaiko raidos centrus, palygins, kaip JAV ir kaip LT, padejuos apie lėšų, specialistų trūkumus ir paprojektuos į ateitį kaip bus. Negi pasakys, kad nuo vakcinų autizmas kyla? Nepasakys. Išvardins, kad aha, gal nuo vakcinų, gal nuo belaidžių technologijų, gal....

gal per daug pesimistiškai aš čia dėstau. Bet man velniškai sunku nuvažiuot būtų
Papildyta:

aš aukščiau rašiau apie savo patirtį su viena vieno darželio logopede. Nekaltinu jos dėl nemokėjimo dirbti su tokiais vaikais. Man patinka, kai specialistas sako - nemoku, nežinau kaip. Arba - bus taip ir taip.

Kaltinu ją dėl to, kaip ji priėmė tą vaiką į savo grupę ir kaip ji pateikė savo darbą su juo. Aš klausiu jos, kaip mano vaikui sekasi. Ji man pasakoja, kad jis jos neklauso, kad pusvalandį praguli pas ją po stalu, bet neva tai vistiek dalyvauja su kitais vaikais, vistiek girdi kas vyksta ir taip mokosi O pokalbiui baigiantis ji mane nuteikia, kad stebuklo nesitikėčiau. Ji nežino, kad aš tokia mama, kuri vistiek tiki stebuklais, ir Kalėdų Seneliu. Čia norėčiau pasakyti - trept trept kojele

Sako, kad mūsų darželyje autistukų nėra daugiau...
Papildyta:

peržiūrėjau programą. Tai logopediniam mokymui skirta paskaita tetruks 45 minutes. Logopedui tik dėl įdomumo gal į kitas paskaitas verta nueiti.
Man atrodo, čia labiau vaikų psichiatrų, neurologų konferencija. O labiausiai - tai tėvų.
Sakai, tapti specialistu... betgi ... išmokyt vaiką sakyti RRRRRRRRRRRr yra žymiai lengviau, negu prižadinti jį kalbai ir bendravimui. Be to, tik tas supras, kas pats turi tokį vaiką arba betarpiškai su tokiu bendrauja. O apmokėjimas vistiek vienodas.
Va kas ima už pusvalandį konsultacijos 20 ar 30 litų, tie specialistai tai tikrai ten bus.

Tai as sutikciau tuos litus moketi uz pusvalandi, bet gi nera kam Ta prasme, spacialistui, o ne a la specialistui visiems reikalams.

VRC man sako, dziugu, kad yra tokiu tevu, kurie paiso musu rekomendaciju ir dirba su vaikuciais. Neapleidzia. Nes toks vaizdas, kad tik atleisi, tai visas pagerejimas isgaruos kaip kvepalai... pasiliks tik vos juntamas kvapas.

Kažkur skaičiau, kad vaikai su tokiom problemom - nekalbantys, mažai kalbantys, autistukai gimsta dažniausiai mokytojų ir gydytojų šeimose. Dar - kad tai pirmagimiai berniukai.
Tinka jums kas nors?
Aš visą savo mokyklinį laiką svajojau tapti mokytoja. O paskutinį mėnesį, 12 klasėje, nusprendžiau pasiduoti į gyvenime labiau pritaikomas studijas.
Tačiau tai mano pirmagimis, sūnus.