Pogimdyvinė depresija?

Nezinau, kas man darosi. Neatsikratau liudnu minciu. Niekaip neapleidzia mintis, kad mano Rutele nieko neatsimins. Neatsimins kaip as su ja zaidziau, supau, snekinau, nemiegojau naktimis, vargau. Suprantu, kad vaiko auginimas yra visiskai altruistinis. Bet niekaip neapleidzia mintis, kad kam vargt, jei ji vistiek nieko neatsimins. As, pati is vaikystes (aisku, nakalbant apie kudikyste) praktiskai nieko neatsimenu (na, gal viena kita ivyki).
Kita ramybes neduodanti mintis- musu mirtingumas. Niekaip negaliu nurimt, kasdien galvoju apie tai, kad dukrele, mano vyras, mama ir as pati numirsiu. Kam gimdyt vaikus, jei jiems teks kentet, sirgt, numirt. Kraupu. Tikiuosi as numirsiu pirmiau nei man artimi zmones (nors to labai bijau).
Nepavadinciau to depresija, nes rupinuos dukrele, namais, vyru ir savimi. Neverkiu del tu minciu, bet man jos labai neduoda ramybes, nezinau kaip su jomis susitvarkyt.

Tik norejau pridurt, kad sios mintys atima is manes vaiko auginimo ir, net, gyvenimo dziaugsma...

kazkur skaiciau, jog baimes, ypac taip vadinamos naturalios, kaip kad mirties - zmogui yra butinos. Juk mirties bijojimas vercia mus paisyti, aukotis, tobuleti ir neignoruoti mum duoto gyvenimo..Na bent jau taip turetu buti:) O mastymas apie tai mus tikriausiai visus, vienus anksciau, kitus veliau, kitus po laiko pasieka. Nereikia bijoti tokiu minciu. Geriau stengtis jas neutralizuoti-paversti teigiamomis. Tarkim tau dabar atrodo, jog tavo aukojimosi Rutelei pastangos bevaises. O paziurek i priesinga puse, jei tu jos nesuptum, nemigdytum, nesnekintum ir nezaistum su ja-ji to irgi neatsimintu, bet jos velesnis elgesys tau tai primintu. Taip kaip po metu jos zaidimas su tavimi, jos pirmieji zodeliai ir prisiglaudimas prie taves iprasmins viska ka dabar del jos darai. Ji atsimena, juk kai tau sypsosi, ji sypsosi todel, kad ismoko tai is taves.. Zmogaus formavimasis prasidejes isciose tesiasi iki nezinau-paauglystes? Ir kiekvienas tavo prisidejimas prie dukreles formavimosi turi milziniska prasme bei itaka. Na neatsimins ji visko ko mum teveliam taip noretusi, but jos smegenyse sukaupta informacija to niekada neistrins. Faktas, kad zmogus uzaugintas be meiles visa gyvenima jaucia ta tuscia spraga ir galbut pats nesugebes myleti todel kad nera prisiminimu arba jie visi liudni ir skaudus..
Viena pazistama l. ligota mociute yra pasakiusi: "..gyvenimas gali buti visoks. As uzaugau per viena kara, vaikus auginau per kita, bet atsisuku atgal ir oi kiek visko grazaus buta, todel kad as prisiziurejus mirties i valias norejau mano gyvenima but prasmingu.."
Jei noresi kada pasneket-apie bet ka, visad gali man parasyt, mielai atsakysiu.
Sekmes ir stiprybes tau.

Labas,
Pas mane budavo tokiu paciu minciu, viska vistiek dariau namuose ir rupinausi vaiku, bet daug minciu lindo i galva. Gal pabandyk kreiptis i gydytoja , as gavau vaistu, tai taip viskas pagerejo, jauciuos lyg naujas zmogus

Kazkaip labiau noreciau pakeist mastyma, o ne vaistus vartot. Manau, jie skirti paskutiniu atveju t.y. kai niekas kitas nepadeda. Apskritai as juos vartoju, kai tikrai labai reikia.
Mammamia, labai patiko tavo mintys. Jos kur kas pozityvesnes nei mano.

nama stato ant pagrindo.. tai viskas, ka tu duodi savo vaikui dabar - ir yra tas pagrindas. Be kurio joks namas - neui graziausias, nei kokybiskiausias, t.t. - nestovetu. Kiek tu i ja idesi, tiek ji tures pirmai pradziai - pasitikejimo, mokejimo dziaugtis ir buti laiminga.
Visi mes kasdien arciau pabaigos, taip kad reikia kiekeviena diena daryti prasmingesne, grazesne. net kai musu nebus - mes dar ilgai gyvensim kitu atmintyje.. Mano vienas senelis mire pries 20 m. ir as ji gerai atsimenu. ir ilgiuosi jo. Nes jam buvau jo ypatinga anukele.
Geriausiais laikas yra esamasis

Ievalota ir Mammamia,jusu zodziai tikrai prasmingi,verciantys susimastyti

V. E. Frankl - Jei gyvenimas apskritai turi prasmę, tai prasmę privalo turėti ir kančia. Juk kančia irgi yra gyvenimo dalis - kaip ir likimas, ir mirtis. Tik kančia ir mirtis paverčia žmogaus būtį visuma.

Jeigu iki dukrytei gimstant panašios mintys nekilo, matyt, tai savotiška depresija, ir turėtų praeiti su laiku. Stenkis kuo daugiau dėmesio skirti išorės įspūdžiams, bendravimui, ir venk bent šiuo metu knaisiotis po savo vidų.

Kas dėl pačios problemos - tai tiesa, neteko girdėti apie nei vieną nemirtingą žmogų. Toks jau absurdiškas gamtos dėsnis, kad organizmai dauginasi, gamta save regeneruoja, išlikdama kaip visuma, nors atskiri individai aliai vieno pasmerkti išnykti. Bėda ta, kad žmogus yra vienintelė gyva būtybė, sugebanti suvokti savo istoriškumą, taigi, ir mirtingumą, todėl jam retkarčiais gali prireikti šiokių tokių pastangų gyventi "čia ir dabar", neužbėgant gyvenimui už akių įvairiais apmąstymais. Vardan ko stengtis? Gerai tai ar blogai, tačiau tiek aš, tiek tu, tiek visi skaitantys šį forumą, ir netgi tie, kurie neskaito, apturėjo nuotykį atsirasti šiame pasaulyje ir būti gamtinės mašinos dalimi. Iš mūsų pusės žiūrint gyvenimas - tai tarsi filmas, vienintelis jam peržiūrėti skirtas seansas, būtų kvaila nepasinaudoti šia unikalia galimybe, nes kitos, ko gero, ir nebus. Šis seansas gali būti ir įdomus, ir malonus. Derėtų gyventi taip, kad tau būtų malonu šiandien ir nereikėtų gailėtis rytoj. Tavo dukrytė, aišku, šių mamos depresijų neatsimins, kaip ir viso kito iš ankstyvos kūdikystės. Tačiau bus skirtumas, ar tu vėliau turėsi reikalą su linksma ir imlia, ar irzlia ilimokyklinuke, su aktyvia ar baikščia ir savim nepasitikinčia pradinuke, su tvirta ir principinga ar užsidariusia ir depresuota paaugle. Lašelis egoizmo čia nepakenks. Duok jai ką gali geriausio, tai darydama ne tik dėl jos, bet ir dėl savęs.

Padovanok sau ką nors, kokią nors smulkmeną, nedidelę pramogą. Svarbiausia, daryk tai KASDIEN. Tegul rytas prasideda mintimi, ką aš šiandien dėl savęs padarysiu malonaus. Pamatysi, padeda Žinok, tu verta malonumo jau vien todėl, kad gyveni. Tavo vaikiukas lygiai taip pat. Kad jau čia esam, pasidarykim, kad visiems mums čia būtų bent kažkiek smagu, ir maloniai prabūkim tą ne tokį ir ilgą mums skirtą laiką

Sveikos gyvos visos mamytės.
Žinot, nelabai noriu savo problemomis apkrauti mamą ar drauges, nes ir taip jau visos kurį laiką klausinėja "ar viskas gerai?". Bet savo išgyvenimais su kuo nors noriu pasidalinti...Visaip galvoju kas čia su manim darosi...Šiandien taip sugalvojau, kad gal čia man kokia pogimdyvinė depresija...Atrodo, kad man nieko netrūksta: auga gražutė dukrytė, turiu gerą vyrą, kuris labai stengiasi dėl šeimos, materialinė padėtis gera, esame viskuo apsirūpinę. Bet jau koks mėnesis laiko, kaip namie su vyru beveik nesikalbam. Persimetam keliais žodžiais apie vaiko dieną ir viskas. Porą kartų bandėme kalbėtis, bet taip nieko ir neišsiaiškinom. Man kažkaip pritrūksta žodžių ir neišsakau visko, ką galvoju. Paskutines porą savaičių net nėra jokio sexo, net nepasibučiuojam...
Atrodo ir namie nesėdžiu: apsilankau soliariume, pas kirpėją, pas manikiūristę, įsigyju naujų drabužių, susitinku su draugėm, bet man tai kažkaip visai neteikia jokio džiaugsmo...Nors ankščiau, tai būdavo atgaiva sielai po visų darbų.
Labai bijau, kad toks štilis nesugriautų šeimos. Net nežinau ko imtis ir ką daryti...
Būtų labai smagu, jei pasidalintumėte ir savo patirtimi. Gal man reikia ieškoti kokio gero psichologo pagalbos? Nors visada skeptiškai į juos žiūrėjau...

Jei gali, paieskok O siaip geriausia butu nors trumpam aplinka pakeist. Tiesa, neparasei, ka pries gimdyma veikei. Pagaliau SM susirask vaiko bendraamziu skyreli, su tom mamom pabendrauk, susitik. Jos kazkaip geriau supranta nei ankstesnes drauges

Prieš gimdymą dirbau dviejuose darbuose, studijavau, sportavau kultūrizmą, keliavau, dalyvaudavau įvairiuose renginiuose ir pan. Niekada nesėdėjau vienoj vietoj.
O dėl draugių, tai tiesa. Ne su visom dabar taip pat puikiai sutariu kaip ir anksčiau...