O kodėl laukiam mes? Tikriausiai todėl, kad dar esame pakankamai jauni (mum abiem tik po 22 metus), kad vis dar gyvename nuomojamame bute, kad aš ką tik baigiau bakalaurą ir įstojau toliau mokytis į magistrą, kad pareiškimai nors jau ir nunešti, bet vestuvių dar nebuvo..
Dalykai, kurie priverčia susimąstyti.. Bet noras didesnis.. Noriu aš Jo bet kokia kaina. To, kuris dažnai mane aplanko svajose, To, kurį jau seniai seniai mylėjau, kurį jau seniausiai glaudžiau prie krūtinės, To, kurį jau seniai pažinojau. Noriu aš Jo... Po tokių mano garsiai išsakytų minčių, mano būsimasis vyras sutinka, jis SUTINKA. Jis taip pat nori, kad TU ateitum pas mus, nors dar visai neseniai net tokios minties neturėjo...
Tas neapsakomas jausmas, kad kviečiam Tave, mažuli. Gulėjimas aukštyn kojom pusvalandį po to, kad viskas pasiektų tikslą. Ir tas nejučia pasigirstantis juokas iš savęs pačių. Mm, dar dabar virpuliukai kutena nugarą visa tai prisiminus.
Vasara alsuojantis rytas. Kelios laukimo minutės ir drebančios rankos.. Viena ryški juostelė.. Veidrodyje liūdnas akių atspindys...
Po savaitės dar vienas testo gadinimas. Nieko nesitikima. Palieku jį vonioje, ir einu gerti kavos. Kvapas svaigina, kaip niekada. Širdis daužosi. Besidažydama blakstienas, išsiteplioju veidą. Bėgu i vonią nusiprausti.. Bet akys užkliūva už... Už dviejų ryškių juostelių. Ką? Negi dvi? Ar tikrai dvi? Vienas, du. O gal man dvejinasi akyse? Ne, nesidvejina, TU esi, TU jau esi. Puolu iš vonios žadinti vyro, o jis su besiskleidžiančia šypsena veide pasako, aš jau tai žinojau, mažute. Seniai tai žinojau...
Emocijų suvaldyti negaliu. Dieve, koks keistas jausmas. Kūnas virpa iš euforijos. Bet turiu susivaldyti. Šiandien pirma darbo diena. Taip, aš susiradau darbelį, kad Tau galėčiau duoti daugiau, nors dar nežinojau, kad Tu jau esi.
Toliau vos ne vienas kitam ant kulnų lipdami, bėga šilti vasaros vakarai. Rankos glostančios pilvuką ir mes. Du matomi, trečias jaučiamas. Niekam nieko nesakome, kaip įmanydami, saugom šią trapią paslaptį. Ir ne be reikalo. Septynių savaičių atsigulu į ligoninę. Mano žirniukas nori pabėgti. Ne, šito tai aš Tau neleisiu. Niekur Tu nepabėgsi. Prašau Tavęs, tiesiog maldauju. Maldauuuuju. Kojas suspausiu ir Tave laikysiu. Juk ten Tau turėtų būti šilta ir gera, ten girdisi mano širdies plakimas, ir iš jos spinduliuoja meilė, didesnė už bekraščius pasaulio vandenynus.
Tau jau dvylika savaičių, o mes su Tavo tėčiu sumainom aukso žiedus. Prie altoriaus jau žengiu kartu su Tavimi. O ašaros tvenkiasi ne tik iš susijaudinimo, kad prisieksiu Tavo tėčiui, bet ir dėl to, kad ir Tu dalyvauji šitame mūsų širdžių šokyje. Dievas sujungė nebe dvi širdis į vieną, o jau tris. Taip, ir tavoji širdelė plaka kartu su mūsiškėmis. Nors ir norėjo užgesti, bet vis dėlto plaka. PLAKA. Tuk.. tuk.
Toliau viskas klostosi dar sunkiau. Vėl guliu ligoninėje, o po to dar ir genetiniai tyrimai, kurie nežada nieko gero.. Verkiu pasikūkčiodama. Nu kodėl? Kodėl taip? Nors tikslių rezultatų taip ir nežinome, nes reikėtų pasikėsinti į tavo namelį. O tai yra didesnė tikimybė Tave prarasti, negu kad Tu gimtum netoks, kaip visi. Tad nieko nedarom.
Tik kas vakarą džiaugiuosi, kad lieka viena diena mažiau, o su ta diena Tu vis augi ir stiprėji. Nedrąsiai tikime, kad viskas vis dėlto bus gerai. Nors buvo ir tokių valandėlių, kai taip suspausdavo širdį, kad ši atrodo sprogs, ir su didžiausiu trenksmu pasipils kraujuojančios širdies skeveldros.
Netrukus septyniolika savaičių. Pilvukas jau lenda. Galbūt jau pats laikas pranešti ir Tavo seneliams, kad Tu esi. Tuo labiau, kad ir Tu tai mums jau pranešei savo kutenančiais prisilietimais. Iš pradžių buvo tik žinojimas, kad Tu esi, o dabar Tave jaučiam iš nuolatinių bumbsėjimų, matom į visas puses banguojantį mano pilvelį.
Toks buvo pilvukas, kai visiem pranešėm apie Tave:
Kraitelio pirkimas man džiaugsmo neteikė, o kaip tik priversdavo akyse sužibti ašaroms. Tas nežinojimas, ar Tau viskas gerai, iš tikrųjų neleido man džiaugtis nėštumu. Neleido spindėti taip, kaip spindi kitos nėštukės. Bet ir vėl tikėjom iš visos širdies. Glostėm pilvuką. Gaudėm Tave už kojyčių. O tėvelis su nosyte kuteno Tau padukus.
Kartais ir nusišypsodavau:
Likus savaitei iki termino kas vakarą mane visai nešvelniai paglostydavo paruošiamieji sąrėmiai. Ir kiekvieną vakarą užmigdavau tikėdamasi, kad jau šiąnakt išvažiuosim į pasimatymą su Tavimi. Gimdyti visai nebijojau, nes visa tai užgožė didžiulis noras kuo greičiau pamatyt Tave. Kaip iš pradžių baisiai bijojau, kad neateitum per anksti, dabar laukiau nesulaukiau, kada pasirodysi.
Taip atėjo ir termino diena. Ryte pajuntu, kad šlapia ir pradeda mausti pilvą. Ir toks jausmų kratinys širdyje šauna į viršų, o paskui palikdamas jaudulio dygliukus leidžiasi žemyn. Nejaugi jau? Nejaugi jau nori ateiti? Nori palikti savo namuką? Pinasi dviprasmiški jausmai. Ir noras kuo greičiau turėti Tave ant rankų, ir nostalgija, kad nebebumbsėsi iš vidaus, kad nebeskaičiuosim kas vakarą Tavo judesiukų, kad nebegalėsiu pagriebti už to kauburiuko, nuolat iškylančio pilvelio paviršiuje.
Viskas aprimsta. Tikriausiai tai buvo ne vandenys, bet pilvo apačioj vis maudžia. Grįžus vyrui iš darbo ruošiamės pas ginekologę. Ji buvo sakius, kad jei nepagimdysi termino dieną, pasirodyk. Eilinė apžiūra. Keturiolikta echoskopija. Taip, mažuti, net keturiolikta. Tikriausiai dėlto dar visą mėnesį buvai geltonas kaip saulutė, nes gavai be proto didelę dozę spinduliukų. Kaklelis prasivėręs dar tik pusantro centimetro, o kamščio net nebuvo. Jokių artėjančio gimdymo ženklų. Bet ginekologei nepatinka mano kraujo spaudimas. Ypač aukštas. Nors ir paskutinius du neštumo mėnesius jis pas mane būdavo 150/90, dabar net 150/100. Ir vėl grėsmė Tavo gyvybei. Nu jau ne. Tiek laiko Tave išnešiojau, išsaugojau, o finišo tiesiojoj Tavęs netekti? Neduok Dieve. Guluosi į ligoninę. Priimamajame susipažįstu su mergina, kuri jau sąrėmiauja. Išgirstu, kaip daktarai pasako, kad kaklelio atsidarymas 6 centimetrai, o pro jos sukastus dantis išsprūsta aimana. Ir tuo metu pavydžiu aš jai skausmo, norėčiau jį iš jos atimti, nes su kiekviena dejone ji artėja į pasimatymą su savo pilvelio gyventoju.
Atsisveikiname su vyru pajuokaudami, kad grįžęs namo išsimaudytų, apsiskustų, nes naktį gali sulaukti skambučio. Bet kažkaip abu tuo netikime. Kažkam tai tikrai įvyks, bet ne mum.
Nežinau, ar sutapimas, bet mane paguldo į tą pačią palatą, kurioje gulėjau penkiolikos savaičių. Tada Tavęs vos nepraradau, o dabar laukiu pasimatymo su Tavimi, mano mažuti. Būtų kas nors tada pasakęs, kad iš tos pačios palatos keliausiu į gimdyklą, niekaip nebūčiau patikėjus. Juk tada dar buvo viskas taip laikina ir trapu.
Po poros valandų gulėjimo po lašaline, susiruošiu eit miegoti. Žinutėmis dar kart atsisveikinu su Tavo tėčiu eiline mūsų fraze: labanakt, myliu, bučkis. Tada apsikabinu pilvuką ir bandau užmigt.
Nepavyksta. Nejučiom iš kažkur ten, iš kažkur anapus atklysta skausmas. Ir vėl. Ir dar kart. Gal pabandyt paskaičiuot? Šitą jau šimtus kartų dariau, kai užklupdavo paruošiamieji. Skausmas, 5 minutės, vėl skausmas, 4 minutės, dar kart paglosto kažkur nugaroj, 5 minutės ramybės ir vėl skausmas. Širdis sudreba taip pat, kaip ryte pagalvojus, kad bėga vandenys. Nejaugi jau? Nejaugi, jau ateini, mažuti?
Skausmas tampa intensyvesnis. Sąrėmiai kartojasi kas 3-4 minutes. Einu žadinti sesutės, su kuria dar prieš keletą valandų klausėm Tavo toniukų. Tada ji sakė, kad Tu labai aktyvus. Išklausinėjusi kas ir kaip, liepia dar valandą pagulėti, palaukti, ar nurims, ar dar labiau suintensyvės. Grįžtu į palatą. Apie bandymą užmigti nėra nei kalbos. Ir toliau skaičiuoju sąrėmius, ir toliau skauda. Praėjus valandai, iškviečiamas gydytojas. Apžiūri. Laša vandenys, kaklelio atsidarymas - 2 centimetrai. Į gimdyklą.
Grįžtu į palatą susirinkti daiktų. Ir dabar jau viskas, dabar jau tikrai atėjo Ta Didžioji Diena. Noriu parašyti draugei, kuri visai neseniai pagimdė, bet sumetu, kad jau po dvylikos nakties. Pamenu, tėvai prašė pranešti, kai jau važiuosiu gimdyt, bet neskambinu. Nenoriu jaudinti. Lai bus staigmena, kai jau pranešiu viską su kūdikiu ant rankų.
Skausmas vis stiprėja. Įsikibusi į dviejų lovų kraštus siūbuoju ir savim didžiuojuosi. Gi kenčiu tokį skausmą ir tik kartkartėlėmis išsprūsta aimana. O, kad bučiau žinojusi, kad čia niekis palyginus su tuo skausmu, kurį teks kentėti vėliau. Čia tebuvo tik mažutė repeticija.
Atveda į gimdyklą. Pilvuką apraizgo juostomis, kad galėtų klausyti Tavo toniukus. Skambinu Tavo tėčiui. Jis nemiegojo. Nėjo tą naktį ir jam užmigti. Tai buvo visų mūsų trijų naktis. Savo tamsa įsukusi į stebuklą. Taip - žmogaus gimimas prilygsta tik stebuklui. Kai pamačiau Tavo tėtį, akyse susikaupė ašaros. Tada pirmą kartą pravirkstu. Ne iš skausmo, iš susijaudinimo. Kad esame visi trys, visi kartu. Kad niekas dabar niekur neskuba. Visi trys būsim kartu iki galo. Mes neišskiriami. Ramu ramu...
Nuleidžia vandenis. Skausmas intensyvėja. Leidžia pavaikščioti. Vaikštau. Vaikščiojant skausmas mažesnis. Kvėpuoju. Akys užkliūva už svarstyklių, ir už paruoštų daktaro juostelių, kurios po visko užrišamos ant motinos ir vaiko rankų. Tada dar kartą supratau, kad Tu tikrai ateini. Kad iš čia viena jau nebeišeisiu. Tada širdį suspaudžia baimė. Pirmąkart išsigąstu, kad labai skaudės.
Nejučiom už lango brėkšta rytas. Šviesėja dangus. Kaklelio atsidarymas 9.5 centimetro. Jau nebedaug. Prašausi į tualetą. Tūpčiodama parbėgu atgal. Vyras iš paskos.
Stumk. Lauk sąrėmio ir vėl stumk. Per sąrėmį turi būti trys stūmimai. Sekundė poilsio. Vėl sąrėmis. Vėl trys stūmimai. Vėl kaupiuosi stūmimui, bet netikėtai man kažką šilto ir šlapio uždeda ant krūtinės. Net pati nesupratu, kad jau viskas. Kad nebereiks stumti, kad perpus kūną laužiantis skausmas rimsta. Kad už keleto sekundžių nebeužpuls kvapą gniaužiantis sąrėmis.
Tu guli. Sujudi. Suniurzgi. Pasisveikini. Tavo pirmas verksmas. Tai gražiausia melodija, kokią tik esu kada girdėjusi. Po truputį atsimerki. Akytės bijo šviesos. Dar kart bandai. Ech, kaip suprantu Tave. Ir mano akys markstosi, tamsoj staiga įjungus šviesą.
Liečiu tave, glostau. Myliu Tave. Tave, mažuti, jau seniai mylėjau, bet dabar meilė įgauna pavidalą. Aš tave matau, glamonėju. Tu mano. Tu mūsų.
Ar esat matę kačiukus? Kurie dar neprasimerkusiomis akytėmis ieško valgyt. Kuičiasi motinos papilvėje, suranda spenelį, pasičiumpa, ir godžiai murkdami traukia. Taip ir Tu, bejėgis, bet kartu ir velniškai stiprus. Įsikniaubi į krutinę ir trauki, trauki...
Nuveža mus į palatą. Tave paguldo į šalia esančią lovytę. Tavo tėtis šalia. Laikas kapsi. Kapt kapt. Lėtai lėtai. Vis žvilgterim į Tavo pusę. Miegi. Ramuma. Abu su Tavo tėčiu tylim. Žodžių nereikia. Gera. Velnioniškai gera. Žinom, kad namo grįšim trise. Kad Tau viskas gerai. Tu SVEIKAS. Tik dabar galiu nurimti ir palaimingai užmigti. Bet negaliu. Nemiegu ne tik visą dieną, o ir ateinančią naktį. Vis žiūriu į Tave ir bijau užmigti. Bijau, kad prabudus galiu viso to nerasti. Bijau, kad visa tai, kas įvyko nevirstų sapnu. Kad nereiktų grįžti į tą kupiną nerimo, nežinomybės ir baimės laikotarpį. Bet viskas jau praeity.
Pavadinome Tave Emiliu. Vardas, kurio reikšmė - veržlus, nepralenkiamas. Juk Tu vis vien įsiveržei į mūsų pasaulėly, nors daug kartų atrodė, kad tai neįmanoma.
Emiliui 3 dienos:
O čia jau 5 mėnesiukai:
