Tai mano antro vaikelio gimimas skirtumas tarp jų nedidelis tik 1 m ir 7 mėn. Kadangi jau žinojau kas yra gimdymas tai labiausiai bijojau ir nelaukiau tų sąrėmių.
Antrasis buvo tinginiukas ir vis nenorėjo pasirodyti vis šildėsi man po širdute. Visi vis klausinėdavo ar dar ne, ar dar nepagimdei. Ir pačiai prailgo laukti, nes taip sunku judėti buvo. Kažko labai mane patraukė ant džiovintų vaisių, o ir slyvos tokios mmm...niam - niam. Tai kad privalgiau jų vieną dieną, o paskui nebespėju į tualeta bėgioti, nes taip atlaisvino vidurius. Grįžo vyras iš darbo ir pasiskundžiau kad nebegaliu, nes ir pilva jau skaudą nuo to lakstymo. Sako išgerk vaistų, kad užtrauktu (matot jis jų visada turi, nes tai dažna problema pas jį, matyt kas nors su žarnynu negerai). Išgėriau, o į tualetą vis tiek noriu. Jis prigulė svėtainėje ir prisnūdo prie televizoriaus. Na o aš sau viena vargstu vis, lakstau ant tuoleto ir tą pilvą taip suskauda. Paskui dingt į galvą "o gal čia sąrėmiai?". Atsiguliau į lovą pasiėmiau laikrodį ir galvoju paskaičiuosiu kas kiek užeina skausmai, nes jei reguliariai tai viskas aišku. Taip ir yra skausmai pasikartoja kas 9-10 min. Nuėjau pas vyrą, sakau kad jau prasidėjo. Sako važiuojam į ligonine. Sakau ne dar ne, nes labai neskauda o ten nakties nenoriu praleisti. Gulim lovoj, o man vis dažniau skauda. Vyras sako ne ne, važiuojam į ligonine. Nuvažiavom jau buvo po pirmos valandos nakties. Gydytoja pažiūrėjo sako staigiai į gimdykla, gerai kad atvažiavai, nes būtum gimdžiusi namie. Gimdykloje pavaikščiojau truputį ir lygiai antrą nakties pagimdžiau. Ir po visų baisumų. Žinokit, visai neskaudūs sąrėmiai, kurių tiek bijojau. O dar kai pasakė kad sūnus net iš laimės apsiverkiau, nes jau turėjau mergaitė. Gimė mažiukas žmogutis ir labai panašus į tėtį. Jis mano saldainiukas.
Dabar esu labai labai labai laiminga.
Tačiau viskas staiga komplikavosi 
ir Jumilė gimė cezario būdu... 
