QUOTE(Otaip @ 2008 10 07, 10:10)
O kas link tų automatų visur

- gal kas kur suorganizuos kokią peticiją ar pan. surašyt , ar ką mąsinio suruošt- eičiau mitinguot

- vaikų žalojimas vardan pasipelnijimo prekybininkų

. Aš jau prekybos centruose

viasd nervinuos, kai mano vaikui kiša saldainiukus

kas per mada!!!!
Dėl kedrų aliejaus ( VILNIETĖMS), kurioms aktualu- atrašė žmogus, kur prekiauja:
Laba diena,
as siandien atvaziuoju i Vilniu ir atvesiu aliejaus. Tai jeigu jus ateitumet, tai galetumet nusipirkti. Adresas Saltoniskiu 58, uzlipus laiptais tiesiai i sale. Tai "Kulturos filosofijos ir meno institutas. Jis yra prie Pedagoginio universiteto is karto uz bendrabuciu. As busiu ten nuo 18:00 iki 20:00. Ten anastasijieciu klubas renkasi, o siandien ateis zmogus is pirciu akademijos ir pasakos apie pirtis ir gydomasias zoleles. Galima tuo paciu ir paklausyti. Klubo susitikimai nemokami. O kedro aliejus 40 litu uz 100 gr bonkute.
taip taip būtent tas,kaimynei daviau irgi labai patiko,mergaitės sausa oda,tai sako liuks
Papildyta:
dar vienas
Sveikti - keisti gyvenimą
Pagrindinis / Homo Sanitus / Turinys / Sveikatos filosofija / Sveikti - keisti gyvenimą
Liga visada turi vieną iš dviejų kilmės šaltinių: ji kyla arba nuo susirgusiojo aplinkos sąlygų ir jo elgesio, arba nuo dievo, tai yra tų faktorių, kuriuos įtakoti yra sunku ar neįmanoma genų, likimo, situacijos... Tai, kas priklauso nuo dievo, palikite ramybėje, nes tegalite vienokiu ar kitokiu intensyvumu ir būdu pasimelsti (jei matote prasmę tame) jam, taip tikėdamiesi sulaukti jo palankumo ir pagalbos. Nors, tiesą sakant, naivokai ir keistai turėtų atrodyti jam žmogaus bandymas įtikinti dievą tobulinti ir keisti tik jį, žmogų, ir pamiršti, pavyzdžiui, bakterijų tobulinimą ir dauginimą. Taigi dievo reikalus palikite jam ir pagalvokite apie kitą ligos kilmės šaltinį jūsų pačių elgesį ir sąlygas, kuriose gyvenate.
Trumpas pavyzdėlis iš realybės, kurioje gyvename: šeimos pirmagimis, nesulaukęs ir metukų, suserga onkologine liga auglys greta gyvybiškai svarbaus organo plaučių. Paklausus kuo mama ligoniukę maitina, ši išklojo štai ką: pusryčiams pieno mišinukas iš Olandijos, priešpiečiams košytė iš pakelio, olandiško, pietums virtos trintos bulvytės su mėsyte, pavakariams košytė iš pokelio, olandiško, vakarienei pieno mišinukas olandiško pakelio. Į klausimą, kuo gydytojai patarė maitinti, atsakymas - gydytojai apie mitybą iš vis nieko neklausė ir nieko nepatarė. Tada seka klausimas mamai toks: o kaip maitinote iki mažyliui susergant? Atsakymas: taip pat. O kiek laiko maitinote savo pienu naujagimį? Atsakymas: nė dienos, pieno neturėjau, priešpienio taip pat, nuo pirmos valandos maitinau mišinėliu iš pakelio (kad mama nieko nežinojo apie priešpienio ir maitinimo krūtimi svarbą naujagimio imuniteto formavimui nieko nuostabaus, bet kad gydytojai šito nežino, ar nenori žinoti ...). O karvės ar ožkos pieno vaikas yra ragavęs? Atsakymas: ne, niekada. O sultis geria? Atsakymas: gal ir gertų, jei duočiau. Vaikas valgo jau bulvytes su mėsyte, o sulčių taip ir nėra ragavęs. Nieko sau, ar ne? O po to visuomenė suaukojo tūkstantines lėšas tam vaikučiui. Kad galėtų Prancūzijoje tenykštėmis metodikomis pasinuodyti savo auglio ląsteles, o tuo pačiu ir savo sveikąsias. Eina laikas, o reikalai, pradžioje lyg gerėję, įstringa ir pasuka atgal. Toliau metastazės į galvą ir aplinkinių užuojautos tėvams, kurie žadėjo padaryti viską, kad vaikutį išgelbėtų. Kokia tolimesnė baigtis, tegalime tik spėti ir klausti : ar tikrai tėvai padarė viską, kad jų vaikas sveiktų?
Klausimas padiktuotas paprastos logikos: ar gali kas nors keistis organizme į kitą pusę, jei nekeičiamos sąlygos, kuriose organizmas ėmė sirgti? Gali, jei ligos priežastis dievo pirštas, kuris dėl vienokių ar kitokių priežasčių bus nukreiptas kitur. O jei priežastis tėvų elgesys ir sąlygos, kuriose vaikas gyveno?
Dauguma žmonių, susirgę sunkia liga, gyvena gyvenimą tokį, koks buvo iki ligos. Jie nenori ar negali suprasti, kad nepakeitus gyvenimo būdo ir sąlygų, kuriose gyveno, iš pagrindų, vaistai ir gydymo metodikos bus bejėgiai. Jei ir pasijus gydymo metu geriau, pabaigus gydymą, liga sugrįš. Ir nebūtinai tokia pati. Blogiausia, kad ir gydytojams nelabai tokie pokyčiai rūpi. Nors juos galima suprasti jų verslui reikalingi klientai.
Susirgus sunkia liga reikia iš pagrindų pakeisti savo gyvenimo būdą, įpročius, aplinką, žmones ir santykius su jais. Jei ir nepataikysite taip, kaip jūsų organizmas norėtų, bent jau žinosite, kad nesėdėjote rankas sudėję, visą atsakomybę bei gydymo naštą perkėlę ant gydytojų pečių ir sąžinės.
Jei nekeičiate nieko, o tik ryjate tabletes ar švirkščiatės vienokius ar kitokius tirpalus į save, sveikatos esminio pokyčio į gerąją pusę ir negali būti. Vaistai ir medicininės procedūros tai ne sąlygos organizmui normaliai funkcionuoti, o tik laikina terapinė būsena, skirta sugrąžinti organizmo funkcijas į pusiausvyrą, bet jie visai negarantuoja (to jie ir negali) tos būsenos stabilumo. Stabilumą užtikrina jūsų pačių kasdieninis elgesys ir sąlygos, kuriose gyvenate.
Rašyti komentarą >> Skaityti komentarus (0)
Komentarai
Vardas*: El.paštas:
Įveskite kodą, kurį matote paveikslėlyje. Jei kodo neperskaitote, spaudinėkite ant paveikslėlio tol, kol kodas taps įskaitomas*.
Papildyta:
ir dar vienas gražus straipsnis ir bėgu į banką...
Kodėl aš palikau tradicinę mediciną
Pagrindinis / Homo Sanitus / Turinys / Sveikatos filosofija / Kodėl aš palikau tradicinę mediciną
Derrick Lonsdale, gydytojas, mitybos ir profilaktinės medicinos specialistas. Savo praktiką jis pradėjo kaip šeimos gydytojas,1948 m. baigęs Londono universitetą. Po tarnybos mediku Kanados karinėse oro pajėgose specializavosi kaip pediatras ir dirbo etatiniu darbuotoju Klivlendo Klinikoje, o taip pat vadovavo Biocheminės Genetikos Sekcijai. Nuo 1982 metų užsiiminėjo medicininėmis mitybos problemomis Klivlendo Profilaktinės Medicinos Grupėje.
Jis yra žurnalo Journal of Advancement in Medicine redaktorius. 1994 metais publikavo knygą Why I Left Orthodox Medicine : Healing for the 21- st Century (Kodėl aš palikau tradicinę mediciną: Išsigelbėjimas 21 jam amžiui). Prieš jus ištraukos iš tos knygos pratarmės.
Derrick Lonsdale M.D.
Hipokratas, pripažįstamas šiuolaikinės medicinos tėvu, tikrovėje buvo tolimas nuo šių dienų metodų. Jo gydymo pagrindas buvo poilsis ir dieta. Vienu iš svarbiausių Hipokrato principų buvo paprastas tvirtinimas "Thou shall do no harm" - Visų pirma nepakenk, kuris reiškia, kad ką bedarytų gydytojas pacientui, jis neturi jam padaryti žalos. Šiame tvirtinime yra pripažįstama galimybė ir nesėkmingo gydytojo poveikio pacientui, bet nesėkmė neturi pabloginti paciento sveikatos. Šis principas toks akivaizdus, kad nereikalauja pagrindimo, bet jis buvo šiuolaikinės medicinos pamirštas. Hipokratas sakė: Tegul tavo medicina bus tavo maistas, o tavo maistas bus tavo medicina. Šiuolaikinė medicina beveik prarado ir šią išmintį. Verta paanalizuoti kodėl tai atsitiko. Kolektyvinių žinių akumuliavimas vieningoje formoje šiandien yra reali problema. Tai apspręsta dideliu publikuojamos literatūros kiekiu ir bet kurio žmogaus negalėjimu aprėpti net nedidelę jos dalį. Todėl mes vystome savo koncepcijas nedidelėse grupėse ir esame užtikrinti tuo, kad mūsų idėja yra vienintelė teisinga.
Nuobodus pakartojimas istorijos su aklaisiais ir drambliu: grupę aklųjų paprašė apibūdinti dramblį. Vienas apibūdino jį kaip ilgą vamzdį, kitas kaip plokščią medžiagos gabalą ir t.t. Kiekvienas iš jų, apsakydamas tą gyvūno dalį, prie kurios lietėsi, buvo užtikrintas, kad teisingai nusako dramblį, ir buvo įsitikinęs, kad likusieji fundamentaliai klysta. Nesugebėjimas matyti bendro vaizdo visumoje ir buvo jų bendros klaidos priežastimi.
Ši universali žmonijos savybė gimdo visuotiną nesugebėjimą matyti didžiulį paveikslą visumoje. Vadinasi, verta paanalizuoti mūsų aklojo žmogaus koncepcijos vystymąsi - mes turime ieškoti mechanizmų, kurie atvedė prie dabar egzistuojančių klaidingų požiūrių medicinos moksle, vadinamame alopatija.
Kokios nors medicinos minties vystymo nebuvo iki sąlyginai netolimo laiko, kai buvo atrasta mikroorganizmų rolė daugelio ligų vystymesi.
Alopatija tai medicinos metodas, laikantis ligos pagrindu uždegimą, organizmo atsaką į infekciją. Būtų natūralu, kaip apsauginę reakciją, rasti uždegimo stimuliavimo priemones.
Tačiau gydytojai tuo neužsiėmė. Infekcijos - priešo sunaikinimo koncepcija tapo dominuojančia jų kolektyvinėje mintyje. Visas savo pastangas jie nukreipė mikrobų, sukėlusių ligą, sunaikinimo keliams ir priemonėms.
Niekas neužginčys to fakto, kad penicilino atradimas buvo ryškus įvykis medicinos istorijoje. Jis gydytojams į rankas davė praktinį priėjimą prie infekcijų, garantuojantį priimtiną saugumą. Bet, kaip dažnai atsitinka, penicilino atradimas turėjo ir antrąją pusę jis įtvirtino priešo sunaikinimo koncepciją. Didžiulis tyrinėjimų kiekis buvo pašvęstas paieškoms substancijų, turinčių analogišką poveikį kaip penicilinas, ko dėka pasirodė daugybė antibiotikų. Bet kai kurie iš jų pasirodė labai toksiškais mūsų nuosavoms ląstelėms.
Tikrumoje, antibiotikų idėja atvirai buvo palaikoma medicinos minties iki tiek, kad gydytojai nustojo matyti daugelį tarpusavyje susijusių faktorių. Tai tolygu klaidai, kurią mes padarėme žemės ūkyje, bandydami surasti vabzdžių kenkėjų sunaikinimo kelius ir būdus.
Dabar bet kas, įskaitant ir fermerius, žino, kad šis požiūris sukėlė tokius ekologinius padarinius, kurie grąsina mūsų pačių egzistavimui. Vabzdžiai tapo atsparūs insekticidų(toksinai, skirti naikinti vabzdžius) poveikiui ir ėmė vesti atsparius palikuonis. Kai tik chemikas sukuria naują insekticidą, vabzdžių populiacija tampa atsparia jo mirtinoms atakoms. Dabar mes turime tūkstančius cheminių medžiagų ir ištisos generacijos vabzdžių, atsparių jiems. Tačiau, likimo ironija, mūsų ląstelės neprisitaikė prie šių chemikalų ir mūsų organizmas jautrus jų poveikiui. Vanduo, kuriį mes geriame, ir mūsų maistas intensyviai užteršiamas jais. Jau niekas nepajėgus nustatyti kiek žmogaus ligų yra tiesiogiai surišta su šių toksinų panaudojimu.
Idėja užmušk priešą išplito ir vėžio gydymo srityje: jeigu vėžines ląsteles užmušti, tai liga bus pagydyta. Ar galime mes užmušti vėžį, neužmušdami jo savininko? Mes susiduriame su ta pačia problema, su kuria susidūrėme kai bandėme rasti priemones, užmušančias mikroorganizmus. Deja, mes užmiršome, kad mūsų organizmas turi nuosavą apsaugos mechanizmą, bet niekas nepagalvojo apie paiešką priemonių, tobulinančių ar palaikančių jį. Tikrumoje mūsų gydymas dažnai pablogina situaciją iki tiek, kad pažeidžiamas pagrindinis Hipokrato principas Nepakenk.
Mes padarėme rimtą klaidą mes tapome savimi pasitikintys, manydami, kad dėka farmakologijos, medicina žydės visais laikais. Gydytojus auklėja, o pacientus įpratina priimti šiuolaikinę mediciną, kaip ryškią ir fantastinę, sugebančią daryti tokius išgijimo stebuklus, apie kuriuos anksčiau ir svajoti nebuvo galima. Mes esame tiek apkvailinti, kad kartais gydytojas net nesupranta, kad jo gydymas blogina paciento būklę. Gydytojas, susižavėjęs savo naudojama intensyvia terapija( terminologija, šlovinanti aktyvų gydytojo , kaip sveikatintojo dalyvavimą), matydamas klinikinį paciento sveikatos pablogėjimą, sako sau: Koks viską ardantis susirgimas, net naudodamas stipriai veikiančius vaistus, aš negaliu su juo susidoroti. Aš turiu išbandyti dar vieną farmacinį preparatą . Jį apgavo. Jis pamiršo, kad jis ne gydytojas, o mašinos tarnas, kuri pilnai geba išgydyti save pati, ir kad jis turi jai paklusti, o ne būti agresyviu. Bet mokymo procese gydytojui kalama į galvą, kad jis vadovauja būriui stebuklingų tablečių, kurios turi išspręsti visas klinikines problemas.
Jam sunku pamatyti, ir tai yra bėda, kad kiekviena vaistinė medžiaga keičia ligos klinikos vaizdą ir pažeidžia natūralią ligos tėkmę, ko rezultate, klinikinis stebėjimas prarado savo vertę šiuolaikinėje medicinoje. Diagnozė nustatoma remiantis išreikštais struktūriniais organizmo pokyčiais ir ligonio ištyrimas nukreiptas jų suradimui. Jei tokio tyrimo metu jų nerandama, susirgimas priskiriamas psichosomatinių susirgimų kategorijai. Paciento sąmonėn prasiskverbia išvada gydytojas pasakė, kad visa tai mano galvoje. Nėra nieko ypatingo tame, kad tokia susirgimo klasifikacija sukelia pacientui pasipiktinimą, nes jis įsitikinęs, kad gydytojas laiko jį apgaviku. Kaip nebūtų gaila, bet dažnai taip yra, nes gydytojas įsitikinęs, kad fiziniai simptomai pacientui yra tarytum kažkokia psichologine priedanga.
Jei modelis, kurį mes sukūrėme yra neteisingas, tai mes turime jį pakeisti geresniu. Savo knygoje aš rodau, kodėl įspėjanti medicina, kuri naudoja mitybą pagrindu savo terapijoje, turi tapti 21 amžiaus medicina. Nors tai palyginus paprastas modelis, bet grįstas gerai žinomais ir suprantamais mokslo duomenimis. Uždavinys toks, kad reikia rezultatus, gautus laboratorijose, įdiegti klinikoje. Įdiegimo procesas gali užsitęsti ilgus metus, jei gydytojai nepanorės ir negalės kvalifikuotai įvertinti paciento problemų ne tik iš susirgimo klinikos taško, bet taip pat iš biochemijos ir fiziologijos.
Aš peržvelgiau mano asmeninį kaip gydytojo vystymąsi. Aš gavau išsilavinimą pačioje tradiciškiausioje ir griežčiausioje atmosferoje, žinomoje Londono ligoninėje, kur mane išmokė dirbti. Progresuodamas nuo šeimos gydytojo praktikos iki didelės amerikietiškos specializuotos klinikos, aš panirau į užburiantį biochemijos pasaulį. Būtent šiame procese aš pradėjau matyti žmogaus organizmą kaip biocheminę mašiną, kuri gali atstatinėti save, jei apsirūpins save mityboje pagal savo poreikius ir aptikau, kad šis principas panaudojamas prie visų susirgimų. Tūkstančiais skirtingų kelių aš bandžiau savo metodą ir tikiuosi, kad sukūriau programą, kuri duoda galimybę šitai perspektyvai tapti realybe.
Rašyti komentarą >>