Vakaras, tamsu.... tyla...... važiuojame senu automobiliuku iš nediduko miesteliuko į rajono centro gimdymo namus. Nesiruošiau šiai kelionei, neturiu net dokumentų. Na nerimas begalinis, nežinomybė slegia. Aišku viena, vandenys nubėgo, anytos nuosprendis nėra net ko galvoti apie Kauną, gimdo moterys ir čia.
Gimdymo namuose išslenka apsimiegoję budintys gydytojai. Apžiūri ir guldo. Atsisveikinu su vyru (susitiksim tik tada kai mus išleis namo.....). Anyta dar įduoda pinigėlį, tuo metu tai mano dviejų mėnesių stipendija. Nežinau ką su juo daryti......nusprendžiu laukti ryto ir kai pamatysiu gydytoją, tada nuspręsiu.
Įkurdina palatoje, šalia gimdyklos ir liepia miegoti, nes sąrėmių nėra, skatinti naktį nesiruošia. Visi išeina. Bemiegė naktis.
Šeštą ryto suleidžia pirmuosius skatinamuosius. Nieko. Bandau nusnūsti. Ateina personalas.... nusistebi, - miegate???
Veiklos nėra, vėl skatinamieji...po kurio laiko vėl....
Po kelių valandų aišku niekas nesiruošia žaistis, pririša su lašeline prie lovos.
Kaip šiandien prieš akis palatos užuolaidos, baltos su žaliu kirilic šrifto užrašu Minzdrav ... sesutė pasigaili, pataiso užuolaidas, kad nešviestų saulė tiesiai į akis.
Ateina budintis gydytojas Ar skauda? Turi būti taip ir taip.....
Bandau paaiškinti ką jaučiu, kaip suprantu ne tai ko tikisi gydytojas...
Laikas slenka... lašelinė... laikas nuo laiko įsikimbu į metalinės lovos galinius virbus ir mintyse sukasi viskas ką žinau apie gimdymus. Masčiau ką sakė mama skaudės, skausmas turi stiprėti, kuo toliau tuo labiau... ir dar nuogirdos, kad gydytojai nemėgsta skystų gimdyvių.. ..
Palatoje paguldo likimo draugę. Slenka laikas ateina kažkas iš personalo, paklausia ar gerai jaučiuosi, ar skauda? Aš - Gerai, žinoma gerai, skauda??? Nežinau..., neypatingai.
Bėga laikas....kažkas ne taip.... baisiai noriu į tualetą.... nežinau ką daryti... likimo (o gal palatos?) draugė nepririšta su lašeline, vaikšto....aplinkui nieko nėra.... į tualetą noriu vis labiau....
Po kurio laiko kentėti nebegaliu.... galvoju viskas, nieko nėra, nėr kam pasakyti, varysiu į lovą....
... ateina palatos draugė, paprašau, kad ką nors pakviestų, nes kažkas man ne taip.....Nežinau ar atėjo ar atbėgo, nelabai atsimenu ir kas, veidai išsitrynę laike... neatsimenu net jų reakcijos, nes nusprendžia manęs net nekelti į gimdyklą, veiksmas vyksta tiesiog priešgimdyminėje palatoje, tiesiog lovoje kurioje praleidau pusantros paros....
Visi nueina, (įskaitant mano mažylį) į gimdyklą, mano galvūgalio kairėje. Kažką kalba, po kurio laiko ateina akušerė pasako sveikinam berniukas. Pirmą kartą pajutau pyktį.... aš tai žinojau jau seniai, net neįsivaizdavau, kad gali būti ne berniukas (turbūt Dievulis įvertinęs mano troškimą davė dar du berniukus
), be to prieš savaitę echoskopijos metu gydytoja pasakė, kad turėsim berniuką... tai buvo viena džiugiausių žinių gyvenime.Na po to kai mane galų gale informuoja kas gimė, ta pati akušerė padeda man atsikelti ir nukeliauti į gimdyklą. Pasak jos jei jau gimdyti neteko ant gimdymo stalo, tai bent jau po to pagulėsiu......tvarko ir siūna ilgai...bent jau man taip atrodo... ir pagaliau aš išgirstu kniurkiantį gniužulą kažkur šalia, stengiuosi pasisukti ir jį pamatyti ... aha, jis guli po lempa ir šiek tiek spurda, nors vis dar nežinau kaip jis atrodo, tačiau tai pats nuostabiausias vystyklų gniužulas...... aš šypsausi ir jaučiuosi tokia laiminga......
Akušerė išeidama dar priduria, jei taip gimdote pirmą kartą, tai kai gimdysite antrą - nelaukite...
Tokia ta rugsėjo šešiolikta...... metas bėgti pirkti torto, torto su septyniolika žvakučių
