Prieš kelis metus, kai mama dar net neplanavo buti mama, tavo sėnele susapnavo sapną, kad gime anukas ir mes davėme jam vardą Ernestas. Buvo keista, nes niekada nekalbejome apie šį vardą, neturėjome pažistamu tokiu vardu. Matyt sapnas buvo pranašiskas, ir jau tada aš nutariau, kad, jei gyvenime man gims sunelis, duosime jam vardą iš sapno. Taip ir atsitiko
Visada žinojau, kad pirmą vaikutį turėsiu berniuka. Budama neščia jaučiau, kad nėšioju po širdele berniuką, o po kuriuo laiko echoskopijos tyrimas patvirtino mano nuojautą. Džiaugėmes su Tėveliu, nors jam buvo svarbiau pats faktas, kad mes turėsime Leliuką. Taip mes Tave vadinome, kol Tu spardėisi mamos pilvuke.
Ir dar echoskopijos tyrimo pagalba, buvo nustatyta Tavo gimimo data 2008-07-25. Labai laukėme šitos dienos, bet Tau buvo labai gera, šilta ir saugu mamos pilvuke, kad Tu nusprendei išbuti ten iki 2008-08-03. O Tėtis juokaudavo, kad Tu tiesiog lauki gražios gimimo datos, 2008-08-08, 8val. ryto.
Penktadieni, 2008-08-01, mane pagulde i VGN (Vilniau gimdimo namai) į patologinį skyriu, stebėti tave pilvuke, kad tu gerai vystumeisi ir saugiai gimtumei. Tėtis ryte palydėjo į ligoninę ir lankė visas dienas. Tą pačią dieną, ligoninėje, man buvo padarytas jau 4 echoskopijos tyrimas, dar karta patvirtino vaikelio lyti berniukas, ir tada aš pasidomėjau apie tavo svorį. Pasirodo laukėmes dydelio ir stipraus berniuko, gydytojos išpranašauti skaičiai mane nustebino ir nudžiugino 4300kg. Grižau į palatą ir pranešiau žinią Tėveliui, jis didžiavosi Tavimi ir buvo laimingas, kad turėsime tokį didelį berniuką.
Šeštadieni, 2008-08-02 vakare, su palatos kaimynėmis valgėme didelį arbuzą, ir stebėjome pro palatos langą kitu vaikeliu gimimus, nes matėme gimdimo palatų langus. Kas pavydejo, kas bijojo .o as labai labai laukiau, tos akimirkos, kai Tu pasibelsi į ši pasaulį. 24val. Nuėjome miegoti.
Sekmadienis, 2008-08-03,
1.00val. Nakties, prasidėjo skausmai. Lovoje gulėti negalėjau. Nenoredama trugdyti miegoti palatos kaimynėm, išėjau į ligoninės koridoriu ir vaikščiojau pirmyn - atgal. Skausmas nenurimdavo. Džiaugiausi tuo ir negalėjau patikėti, kad atėjo tą valandą, tokia laukiama visus 9 mėnesius. Pradėjau skaičiuoti laiką, kaip buvo liepe sesele, skausmas turėjo buti reguliarus, kas 10min. Pagal laikrodį, jis jau buvo daug dažnesnis, 3-7-8-4-5min. Truputi pasimėčiau, ar rašyti Tėčiui žinutę, ar pranešti, kad ruoštusi, o gal tai tik klaidingas skausmas? Naktys, budinti sesele miega, ar žadinti ją, kad padetu? Parašiau Tėveliui žinute, kolkas nieko nepranešu, tik paklausiu, ar miega. Ne, jis nemiega. As dar nieko nesakau. Jis liepia man grižti į palatą ir gultis ilsėtis. Tada pasakau, kad man skauda. Sako, kad eičiau žadinčiau sesele ir būtinai jam parneščiau naujienas. Pažadu nuėiti. Pati dar stoviu, delsiu, laukiu. Vėl suskaudėjo. Einu pas sesele, žadinu ją. Ji nuveda mane prie aparato, kuris fiksuoja Tavo širdelės plakimą, paskui ji iškviečia daktare. Mane apžiuri ir pasako ruostis gimdymui. Kvailas klausimas gydytojai Aš jau gimdysiu? Gydytoja šipsodamasi atsako Na ne dabar . Turėdama omenyje, kad dar teks pasistengti ir pakentėti kelias valandas. Sesele pasako pasiimt būtiniausius daiktus į gimdyklą. Iš lengvos panikos, kad jau atėjo laikas, pasimetu, nežinau ką imti su savimi, ko gali prireikt.
2.00val. rašau žinute Tėčiui, pranešu, kad mane siunčia į gimdyklą, dar susiskambinam. 2.17 gavau iš Jo žinute, kad Jis jau lekia pas Mus.
Nusileidau į gimdyklą, didele, atrodo šalta, nejauki, truputi baisu. Mane pagulde ant stalo ir prijunge ant pilvo daviklius, kurie fiksavo Tavo širdeles plakimą. Suleidžia nuskausminamuosius. Istato kateterį, lašelinę. Labai laukiu Tėvelio, O, kad kuo grėičiau atvažiuotu, man bus ramiau.
Tėvelis, jau čia, šalia Mūsų, manes ir Taves, laikė mane už ranką, pats buvo labai neramus. Kai paklausiau, atsakė, kad jaudinasi. Visa šį laiką mane lydėjo skausmai, jie vis stiprėjo. Tėtis labai padėjo, vien Jo buvimas šalia palaikė, suteikė stiprybės, užtikrino saugumo jausmą. Vis man primindavo, kad giliai kvepuočiau, tai ištiesu padeda, paduodavo atsigerti vandens, padedavo nulipti arba užlipti ant stalo, atsisėsti, atsigulti. Labai ramu ir saugu, kai mylimas ir artimas žmogus tokia svarbia akimirka šalia. Vis pasižiurėdavau į laikrodį, laikas bėgo greitai. Idomu, kiek dar liko.
5.00val. akušėre pasakė, kad iki 8val ryto pagimdysiu. Viskas. Laikas sustojo. Vis žiurėjau į laikrodį, 5.30, 6.00, 6.15 Skausmas jau nepakeliamas, kartais atrodė, kad prarandu sąmone, viskas, kaip pro rūką, prašiau nuskausminamujų vaistų, bet jau buvo negalima, lieka kentėti. Labai norėjau rėkti, taip buvo lengviau, bet gėda, kenčiau kiek galėjau, stengiausi bent jau negarsiai, arba isiremdavau veidu į pagalvę. Tėtis vis primindavo, kad turiu giliai kvepuoti. Stipriai laikiau Jo ranką. Jis visą laiką stovėjo šalia, nesutiko nuėiti prisėsti, pailsėti.
Kuo toliau, tuo buvo nebepakeliamai sunku, skausmo neimanoma apibudinti, bet kenčiau ir meldžiau Dieva, kad tik Tau viskas būtų gerai. Kažkur skaičiau, kad gimdymo metu vaikeliui irgi labai sunku, jis irgi patyria skausmą, stresą, kol ateina į šį pasaulį. Akušėre vadino mane kantria mergaitė, o mano mintyse buvo, kad tik jus žinotumėte, kaip man sunku.
8.00val. atėjo gydytoja, apžiūrėjo. Akušėre jai pasakė, kad didelis vaikas. Kaip sapne išgirdau pasiūlymą operuotis, nes pačiai mažai šansų pagimdyti, gimda netsivere iki reikiamu 10cm, net po dozės skatinamujų vaistų. Vyduje kovojo du norai, pagimdyti pačiai ir kuo greičiau baigti visas kančias. Kažkodėl buvo didžiule baime už Tave. Atrodė. kad Tu kenti taip pat kaip ir aš, Tau skauda taip stipriai, kaip ir man.
Sutinkau operuotis. Darykite taip, kaip manote bus geriau. Reikėjo pasirasyti ant sutikimo lapo. Tėtis irašė vardą ir pavarde, aš tik pasirašau, jėgu visiskai nėra. Toliau viskas vyko labai greitai. Mane perenge, nuveže į operacine. Gaila, bet Tėčiui teko laukti už duru, o mes taip norėjome pasitikti Tave kartu. Man suleido į nugarą nuskausminamuosius vaistus, paguldė ant operacinio stalo. Nejaučiau savo apatinės kūno dalies, buvo keistas jausmas. Ant veido uždėjo deguones kauke. Tapo labai gera ir lengva, nieko neskaudėjo, personalas ramino, kalbino. Patekau, kaip į roju, tiesiog gulėjau ir ramiai laukiau Stebuklo. Dėl nuovargio, ar vastu apima miegas. Medicinos sėselės neduodavo užmigti. Ir po keliu minuciu išvydau Tave Tai neapsakomas jausmas, dar niekada neverkiau iš laimes .iš akiu upeliais rėdėjo ašaros, ir nesutramdoma šypsena puoše veidą . Tu toks gražus, dydelis ir stiprus, tikras vyras. Mano sunelis, mūsų Sunelis. Dabar aš Mama, Mes Tėvai, Tu mūsų meilės vaisius, labia laukiamas ir nuo pirmos dienos mylimas. Mojuoji kojytėmis. Paklausiau ar Jam viskas gerai?. Sėsele atsakė, kad viskas gerai. Paskui Tave išnesė pamatuoti ūgi, pasverti. Aš vis bandžiau pasisukti, kad galėčiau Tave matyti. Tai pastebėjo sėsele, priėjo ir pasake Sunelio ugis 55cm, svoris 4250kg, tuoj mes ji suvyniosime ir dar pasirodysime mamytei. Po keliu minučiu tave atnešė, gaila, bet negalėjau paimti Taves ant rankų, nes vis dar gulėjau ant operacinio stalo. Sėsele laike rankuose Tave stačiai, Tu žiūrėjai į manę savo tamsiomis melynomis akytėmis. Tavo žandukai vos tilpo į kepurytę. Sėsele svelniai papurte tavo ružavą žanduką na nusišypsok mamytei, o Tu labia gražiai išsitraukei savo mažutį liežuviuką ir parodei mamai, tai visus prajuokino .Daugiau nieko neprisimenu matyt man leido užmigti ir pailsėti, kad atgaučiau jėgas, juk manes laukė dideli pasikeitimai gyvenime, dabar yra žmogutis, kuriam reikia daug Tevų meilės, rūpėsčio, ir dėmesio.
Iš Tėčio pasakojimo operacija trūko apie 20min. Išnešė ir jam parodyti sūnų. Tėtis norėjo paimti Tave ant rankų, ištiese rankas, bet sėsele neleido. Tu buvai katik gimęs, visai mažutis, dar nebuvo galima imti Taves ant rankų. Paskui Tave išnesė į naujagimių skyrių. Tą dieną Tėvelis galėjo Tave ten lankyti, ir net fotografuoti. Tuo dėka, turėjau po pagalvę Tavo pirmą nuotraukytę, kuria dažnai išsitraukdavau, išbučiuodavau dar dvi paras, kol Tavęs nemačiau.
Nežinau kiek praėjo laiko. Prabudau intensyvaus skyriaus palatoje. Tavo sėnele, bučiavo ir dėkojo už anuką, Tėtis už sūnų, jis buvo nepaprastai laimingas, lyg ant sparnų. Buvome visi labia laimingi ..
Na lyg ir baigiau pasakoti Tavo gimimo istoriją, dabar Tu saldžiai miegi pas mane ant rankų, ivyniotas į šiltą pleduką, Tau jauku ir saugu, o aš jaučiuosi nepaprastai laiminga, nes tokios stiprios meilės dar niekada niekam nejaučiau ir dar niekada niekam nesijaučiau tokia reikalinga, kaip Tau, mano mielas Angelėli.......Ačiu tau už tai.
Atsiprašau už rašybos klaidas
