Aš manau, kad čia toks klausimas, į kurį nėra vienareikšmiško teisingo atsakymo. Grįžti ar negrįžti - grynai pačių apsisprendimo reikalas. O sprendžiama pagal daug kriterijų: psichologinį komfortą, finansinį stabilumą, kai kam gal net ir klimatą
Aš užsienyje tik mokausi, bet grįžti po mokslų žadu dėl:
1. Psichologinio komforto. Aš Lietuvoje jaučiuosi gerai, bendravimas su šeima ir draugais man yra labai svarbus, o jie visi yra Lietuvoje. Tik pabuvusi toli nuo namų supratau, koks gėris yra kada nori su vaikystės drauge susibėgti išgerti kavos, o ne laukti pusmetį, kol bus galima susitikti grįžus, o gal ir dar ilgiau. Koks gėris yra sėsti į mašiną ir aplankyt senelius savaitgalį, kada tik nori. Vaikų dar neturiu, bet turėdama norėčiau, kad ir jie turėtų tokią galimybę. Tad Lietuvoje būdama aš jausčiausi daug komfortiškiau psichologiškai nei ten, kur noriu pasibaigti magistrą, jei likčiau gyventi visą laiką.
2. Finansinio stabilumo. Na, čia priklauso nuo šalies. Gal čia pasisakysiu nepopuliariai, bet manau, kad susikurti neblogą gyvenimą galima ir Lietuvoje, jei esi gerai išsilavinęs, netingi dirbti ir turi pakankamai ryžto. Bent jau mano draugų (jaunų ~ 25m. žmonių) pavyzdžiai tą rodo. Aš prieš išvažiuodama neturėjau jokių problemų su darbu, ir grįžus taip pat nežadu turėti. Bet neturiu jokių gerų dėdžių ar tetų, tiesiog turiu labai daug noro...
Tai tokie mano kriterijai, kurie lemia dabartinę mąstyseną po studijų sugrįžti. Dėl jų beprasmiška ginčytis, nes kas svarbu man, nebūtinai svarbu Jums. Ir atvirkščiai. Tiesiog siūlau pamąstyti, kokie gyvenimo aspektai svarbūs ir pasidėlioti pliusus bei minusus, kurioje šalyje juos galima geriau realizuoti. Tai ten ir verta likti