Pradėsiu pasakoti kai iki gimdymo buvi likę keletas dienų
Ketvirtadienio vakaras:
Kol mano brangiausias kažkur mėtėsi su draugais aš pradėjau nerimauti, kadangi pradėjau labai silpnai ir retai jausti vaikelio judesiukus tai nusprendžiau nuvažiuoti į ligoninę. Skambinu savo vyrui ir sakau, kad gali būti kad kažkas ne taip, tai judu link ligoninės. O jis lyg niekur nieko: tai OK, jei bus žinių pranešk. Aš vos neprisėdu po tokio atsakymo. Nu nieko, sau mastau, svarbu kad tik viskas būtų gerai su mažuoju stebuklu, o visa kita ištversiu. Nuvažiavus i gimdymo namus mane labai maloniai priema ir apžiūri. Viskas ok, aš su šypsena skambinu savo vyrui ir sakau, kad viskas gerai, o jis tik nusikrenkščia ir sako kad 3 kartus dar i ligonine važiuosiu, o 4 jau rimtai taip bus. O aš jam ir atkertu: Gal tu durnas ar kas tau užėjo? O jei rimtai gimdyčiau? O jis tik: Nusiramink juk viskas ok. Nu dėl šito jis kolkas teisus.
Šeštadienio rytas:
Aš vėl kažkaip nelabai kaip jaučiuosi, tai nugarą, tai pilva pamaudžia.... Vėl susirenku daiktus, tik šį kartą jau ir vyra prikabinu ir važiuojam į ligoninę. Mus maloniai pasitinka personalas, apžiuri ir sako kad dar drasiai galiu važiuot namo nes atsidarymas tik 1cm o man pirmas gimdymas gresia dar daktaras pajuokauja kad tik per filmus moterys greit gimdo ir kad nusiraminčiau nes gimdymo nepramiegosiu
Po apžiūros visą dieną rudos išskyros ėjo ir vis nugara pamausdavo, tai vakare vėl išsiruošiau į ligoninę. Mane pasitiko tas pats malonus daktaras, pažiūrėjo vaisiaus širdies tonus, viskas savo vietose, sarėmių nėra, o dėl to tepliojimo tai sako, kad jis ryte per apžiūrą gal pajudino kažką ir dabar jau nelys ten, nes būtų neprotinga, nebent aš pati labai norėčiau. Aš, aišku juo pasitikiu ir nuliūdus važiuoju namo, galvoju na kada tas mano mažas stebuklas sugalvos ateiti, juk pirmadienį jau kaip ir terminas, o pernešojimo bijau kaip velnias kryžiaus....
Toliau gyvenam laukimo nuotaikomis...
Visą naktį iš šeštedienio į sekmadienį mane kankina nugaros skausmai (dabar tai pavadinčiau lengvais sarėmiais) pabundu per kiekvieną, nu nieko, galvoju kad gal dar negimdau, o tai jau gėda būtų į ligoninę važiuot ir sakyt kad nugarytę skauda, o dar ir nereguliariai..
Sekmadienis prasidėjo man tikrai labai anksti, nuo 5 val ryto ant kojų, juk vistiek gulint skauda tai kai kažką darai lengviau pasidaro. Tai aš taip visą dieną ir tvarkiausi.Viska išploviau, iššveičiau. Trumpai tariant, kur tik galima buvo ką nors tvarkyti arba valyti ten ir aš
Dieną vyras kaip tyčia numigo pietų miego, atsikėlė visas suprakaitavęs ir sako: Ka tu man padarei??? O aš : Nieko, o kas tau čia darosi? Jis akis išpūtęs: Sapnavau kad tu gimdai!!! Sakau, valio, senai jau laikas nes jau beveik pirmadienis, mano terminas atėjo.
Toliau tvarkausi, nugara po biski vis stipriau maudžia, bet aš nekreipiu dėmesio nes užsiemu obuolių valymu ir uogienės virimu.
Apie 9 val vakaro dar pas tėvus užbėgu paplepėt, taip laikas praeina iki 12 val nakties. Jau 1 val nakties vyrą žadinu ir sakau kad man rodos, kad jau beldžiasi vaikas, o jis iš sapnų karalystės ranka pamoja, ir sako kad gulčiau šalia nes čia vėl netikras pavojus galvoju nu pagulėsiu juk vis dėlto tiek šian nuveikiau...
3 val nakties pabundu nuo neapsakomo noro siusio. Nupėdinu iki wc, tik tupt ir jaučiu kad kažkas bėga ir taip visai ne kukliai!
O šlapimo puslė netuštėja... Štai šią akimirką aš supratau kad procesas prasidėjo 
Pažainu vyrą ir sakad kad čia rimta, O jis man atsako kad geriau čia rimta būtų o tai jam ryt į darba 5 ryto keltis
Iškvietėm taxi ir jau puse 4 buvom prie ligoninės durų 
Duris atidarė gerai nusiteikusi akušerė, mane tai labai nustebino bet be galo pradžiugino kad neteko niekam jaustis našta
Judesių beveik net nesekė o iškart ant kėdės nusiuntė Sako kad viskas gerai kad turim 4cm ir tuoj eisim į gimdyklą 
Man laimės pilnos kelnės buvo Palieku visus dokumentus ant stalo ir mane nusiveda praklizmuoti ir perrengti .Nepaisant to, kad sarėmiai jau truputi rimtesni visa švyčiu iš laimės kad tuoj gimdysiu. Pasakau kad vyras bėgtų pas mano mamą ir sakytų kad JAU, nes buvom su ja sutarę kad ji dalyvaus gimdyme o vyras lauks už durų.
4 val ryto aš jau gimdykloj vaikštau išsišiepus ir kalbuosi su vaikeliu, įtariu iš šono visai ne kaip gimdyvė atrodė, tik va kai sarėmis užeidavo tai veidas keisdavosi i kitą pusę o šiaip visą laika su šypsena. Daugiau nelabai ką prisimenu kažkodėl, atmintis sugrįžta ties ta vieta kai daktaras sako dabar stumk kiek gali tarsi kakot norėtum, Aš ir varau iki pamėlinavimo
Galvoje sukasi tik viena mintis kad mano vaikas tuoj ateis ir aš neturiu teisės net verktis nes busiu negraži savo veikeliui, jis turi matyti kad mamytė labai stipri ir kad jokie pavojai negresia kartu su ja Tiesiog neleidžiu sau verkti, tarp sarėmių stengiuosi šypsotis bet manau nekaip man ten gavosi Pora kartu gerai stumtelėjau Man prieš akis gražiausia dievo dovana, tas ilgai lauktas stebuklas gražiausia pasaulyje princesė 53cm ūgio ir 4100g !
Visoms besilaukiančioms galiu tik pasakyti kad nereikia bijoti gimdymo, tai yra dievo dovana, nors ir skauda Šiek tiek, bet patikekit tai nėra neištveriama
O juk kiekviena supranta kad dėl savo vaiko kiekviena mama dar ne tokius kalnus verčia 
