nors tu dar esi mano pilvelyje, mes su Tavimi bendraujame jau senai...Tėtis ir aš glostome, myluojame ir kalbamės su Tavimi. Nebežinau nuo ko pradėti visa tai Tau pasakoti, bet prižadu nuo to momento, kai atsidursi mano rankose neleisiu niekam Tavęs skriausti... 
[i š dienoraščio sūnui]štai ir pasibaigė 2007 rugsėjis, o aš ir MB nusprendėme persikraustyti iš vieno kambario buto į namą gražiame rajone.Daug popierizmo sutvarkyti, daug daiktų supakuoti... Dokumentus tvarkėme dieną, o dirbome naktį... Kol pagaliau atėjo persikraustymo diena- spalio 20-oji. Kiek buvo džiaugsmo, kad dabar daug vietos turėsim! Tądien visi mūsų rakandai buvo atgabenti naujuoju adresu ir intensyviai vyko tvarkymosi darbai. Kažkaip sunerimau , nes turėjo aplankyti mane jau dienelės linksmosios.... spalio 25-oji... spalio 30-oji... MB ramina, sako nuovargis ir darbe, ir kraustymasis, o dar gripas pripuldinėja... na patikiu.
Lapkričio mėnuo mmm nesimato... MB sunerimsta ir nulėkęs nuperka testuka. Lapkričio 11-osios rytą dviejų zmonių veiduose isi žiebė šypsenos, tokios didelės ir plačios, o akyse sužibo ašarėlių perliukai...
Sausio mėnesį skridome namo ir tą patį vakarą, po visos kelionės pasakėme savo tėvams , kad bus seneliai ir senelės: kiek džiaugsmo, kiek tostų kelta ir viskas naujai gyvybei paminėti...
Lietuvoje sausio 17-ą pirmą kartą išvydau savo pumpurėli , taip gera ir ramu sirdy paliko, po susitikimo su sūneliu. Buvo numatyta gimdymo data- liepos 1-oji. 9 mėnesiai prabego nejučia. Jokių negalavimų, jokių pykinimų, nieko- nuomininkas labai geras buvo. 
Birželio 30-oji. Eilinis pasitikrinimas pas šeimos gydytoją ir ligoninėje. šeimos gydytoja nudžiugina viskas liuks, bet dar negimdysiu, nes galvytė neisistačiusi. Ligoninėje sulaukiu eilės, padaro echoskopiją ir... siunčia i antrą aukstą
, paklausyti kudikėlio širdelės ritmo.Pralaukus pusvalanduką ten, prilekia prisirūkius, bet labai jau faina akuserė. Liepia gultis, o ant pilvo uzdėjusi matavimo aparato dirželius, sako ramiai gulėti pusvalandį. Retsykiais prilėkdama, kazką mažam aparetėl į pasižiurejusi ir man pasakiusi, kad viskas very good arba normal išlekia kažkur kitur. Gryžusi po žadėtojo laiko ji man pasako, kad taip reikės gulėti dar pusvalandį, kad kažkuo ji galėtu įsitikinti. Hm, grįžusi jau po 15 minučių akušerė praneša, kad aparatas fiksuoja sąremius, kurių aš nejaučiu ir gan reguliarūs: apytiksliai kas 10 minučiu . Ir dar viena žinia- manęs jau nebe išleis namo 
, tad MB buvo nusiųstas atgabenti visų daiktų. Ir kai MB jau gryždinėjo su daiktais, pas mane atėjo ta pati akuserė ir klausia ar ką skauda, sakau kad ne, tai sako gal važiuokit namo, nes ligoninėj nėra vietų! Prieš tai dar patikrino internal ir išvažiavom namo. Po poros valandų pastebėjau, kad kraujuoju, tad išsigandau ir su MB gryžom į ligoninę, bet mus nuramino, kad tai normalu, nes buvau apžiurėta. Ramia sąžine važiuojam namo...22:30 (birželio 30d) MB išeiginė, tad sėdim mudu trys ir valgom ledus. Sukirtusi 3 porcijas
sakau, kad einu i liūliškes, o MB ištiesia man ranką, kad padėtų atsikelti, sakydamas mažiukui , kad dar porą dienelių neateitų, nes daug nuveikti reik...su tais žodžiais jaučiu kažkas tik trūkt ?! Sakau oi, MB klausia kas, sakau sisioju ... po kelių akimirkų paaiškėja , kad vandenys nubėgo.. MB perbala, man kojos dreba, rankos dreba, bet reik važiuot. 23:00.Ligoninė.Vyksta aparatų jungimas ir klausimas atsakymas viktorina.Kojos akivaizdžiai dreba. Galvoje viena mintis : bijau gimdyt. Po gero pusvalanduko atsiduriame palatoje, MB lužta mano lovoj, nes nemiegojęs po naktinės buvo, o man baimė neleidžia užmigti, tad blūdiju po ligoninę. 2:00 keliu MB. Skausmiukai ,kaip mmm pirmą dieną, nueinam pas akušerę prašau paracetamolio arba epidūro, kad vėliau nebutų per vėlu ir negaučiau nieko... optimistė...Apžiuri mane ir nudžiugina visi 7 cm atsidarymas, štai tada ir pradėjau nebebijoti, pradėjau galvoti , kad jau susitiksiu ilgai lauktą sūnų... Kadangi galvytė nebuvo įsistačiusi teko stumti ilgai, kad greičiau nusileistų į vietą. MB lakstė atnešti vandens, tarp sąrėmių masažavo kojas, akušerė gyrė, o aš kvėpavau... Veiksmas vyko 2 valandas, kol darbas pradėjo duoti rezultatus...- Galvytė jau čia, su kitu sąrėmiu bus ir kūnelis,- girdžiu akušerės balsą ir kažkokį kniurksėjimą..
- Jau... ramus MB balsas ir bučiniai, - mes jau tėveliai... 5:11 su mumis atėjo susitikti sūnus.
Atmerkusi akis matau verkentį MB, o ant krūtinės mažą, rausvą kamuoliuką...
Taip lengvai ir paprastai, Sūnau, atėjai pas mus.Nepamiršiu to jausmo, tos akimirkos, kai vos gimęs atmerkei akutes ir žvelgei tiesiai i manąsias, tarsi norėdamas kažko paklausti... ne, man neskaudėjo nieko, kai Tave pamačiau visas pasaulio laikas sustojo...
nepykit už klaidas
