Man pasisekė, nes turėjom nuostabią auklę. Susiradom per pažįstamus, todėl niekada nekilo noras filmuoti ar įrašinėti. Nors mūsų mamyčiukas ilgokai ašarodavo išsiskirdamas su manimi (ir manau, kad auklytei dėl to nebuvo smagu

), bet žinojau, kad taip yra tik todėl, kad ir pati geriausia auklė - ne mama. Taip, kad, auklytės, nusiraminkit, mamos supranta, kodėl vaikai verkia

(tarp kitko, jau metus gyvenam be auklės, bet vaikutis vis dar pasiplepa su ja telefonu)
O štai mano pažįstama slapta įrašinėjo trijų (!) savo auklių ir vaikučio bendravimą ir prisiklausė tooookių dalykų (nuo žodžių iki darbų), kad mes visi buvome pakraupę. Baisiausia, kad aukles samdėsi iš agentūros, mokėjo milžiniškus pinigus...
Neskaičiau visos temos, nežinau, kokia čia vyrauja bendra nuomonė, bet remdamasi ta karčia patirtimi, aš būtinai įrašinėčiau, jei auklė būtų menkiau pažįstama. Nepasitikiu nei rekomendacijomis, nei agentūromis, nei savo subjektyviais įspūdžiais. Juk kaip taisyklė niekam tikę auklės būna puikios artistės