o as kai isejau is darbo banke (tuo metu dar studijavau), is pradziu apsiverkiau, nes kad ir koks tas darbelis, bet studiju metu dirbant 0.5 etato vis sioks toks pinigelis buvo, likau visiskai be pajamu, o susirast darbeli buvo tuo metu jau ne taip paprasta (tai buvo pries metus laiko-ankstyva rudeni). Bet praejus liudesiui del finansines busenos, toki palengvejima pajutau ant sirdeles, kad nemoku apsakyt - kaip akmuo butu nuo sirdies nukrites, nes ten darbo salygos: tie suirze klientai, vadoves pasityciojimai, nuolatine itampa, stresas, nervai, kolegu stresas ir asaros taip neigiamai veike...Kad jei ilgiau tokiame darbe dirbti, tai turbut galima isvis be sveikatos likti

nuo to laiko kai as isejau (man tiesiog liepe parasyt prasyma savo noru iseit

- is vienos puses liudejau, is kitos - pasisokinedama parasiau is karto, nes seniai norejau iseiti is ten, ir ieskojau kito darbelio), daug bendradarbiu irgi isejo - tai i kitas darbovietes, tai i "niekur". Man tik gaila palikti buvo keleta klientu, kurie malonus ir labai draugiski buvo. Po darbo banke, dar ilgai sapnavau ta banka, jo problemas, bet po to labai atsigavau

vargsta tam banke paprasti darbuotojai...tikrai vargsta.