QUOTE(truth @ 2009 01 20, 20:21)
ne del PA neinu, kazkokia apatija apemus.

oras gal toks... va kakla issigydysiu, tada eisiu kvepalus naujus nusipirksiu, reik save palepinti, gal galvoj gaivesniu minciu atsiras
Sėkmės gydantis kaklą.

Nors aš pasimokiau, kad ligos negalima užleisti ir geriau nueiti pas gydytoją...O tai vargstu aš su tuo kaklu

nieko sunkiau negaliu panešti, o tai rankos nusilpsta, tirpsta, sprandą skauda. Eisiu ryt į reabilitacijos procedūras, gal nors kiek padės

O šiaip tenka susitaikyti ir vertinti tokią sveikatą, kokią turiu

O kai kaklą skaudėjo, man irgi buvo apatija
Papildyta:
QUOTE(vovere74 @ 2009 01 20, 20:23)
Is mano pasakojimu pas tulzininkes jau supratai, kad as neatskiriu

Juk tie skausmai po operacijos man irgi atrode tikri. Aisku palyginus su kitu ilgais ligos metais, mano vieneri metai dar ne taip ir baisiai atrodo, bet as jau pavargau. Tai kas bus veliau?
Pasiziuriu psichologo terapijoj i kitus grupes zmones ir nesuprantu - ko as ten einu? Jie jau metu metais serga. Lanko ta terapija, bet serga....
Vovere, man irgi su virškinimu problemos, nes tulžies takai užsilenkę, dažnai burnoje kartu, paskauda tai šen, tai ten...Bet aš pati suprantu, kad čia man nuo nervų.Kai nervuojosi, net nejaučiu ką ir kodėl valgau

Matyt psichologiškai save baudžiu
Norėčiau palankyti kokią terapiją, jei tik laiko turėčiau...Žmonės lanko terapiją, nes serga, o taip greitai pasveikti nepavyksta. Bet gal pavyksta susitaikyti su esama situacija...ir tuomet ji pradeda šiek tiek gerėti?

Gal pavyksta suprasti kokias nors svarbias jiems gyvenimo tiesas? Nes juk liga - tai iš tikrųjų nulemta mūsų psichologinės būsenos...Liga - tai savotiškas nenoras gyventi (gal pasąmonėje)? O gal yra kitaip?