..aš Kalėdų stebuklą supratau, kai pati susilaukiau vaikučio. Iki tol- Kalėdos buvo tik linksma šventė- kūčios su tėveliais, pirma diena- giminių lankymas ir lankymasis pas gimines. Antra diena- šventė iki paryčių su draugais.
Tačiau, sukūrus savo šeimą- pradėjau Kalėdų dvasią kurti pati. Aišku- kaip ir pas visus- eglutės puošimas, patiekalų ruošimas, dovanos..bet kažkodėl labai gera pasidaro prisiminus, kaip sūnus išgirdęs durų skambutį bėga jų atidaryti, o ten tik dovanos belikę..pravėręs duris dar šaukia: Seneli, Kalėdų seneli, ateik arbatooos...
O Kalėdų senelis jau pas kitus vaikučius "nuskubėjo". ...dar kitos kalėdos- vėlgi- kaip vaikas ryte eina prie kieme papuoštos eglutės- o ten (gerai kad sniego buvo)- dideli pėdai- ateita ir nueita..ir dovanos po eglute..."Mamyte, kokios didelės Kalėdų senelio pėėėdos"..nuostaba vaiko veide tokia tyra ir nuoširdi... O buvimas bažnyčioje po Kūčių vakarienės, Piemenėlių mišios..toks gerumas ir šiluma širdyje...negaliu apibūdinti punktais, kas yra idealios Kalėdos...
nes man jos labai gražios visada.