QUOTE(JACINTA333 @ 2010 09 17, 22:35)
O man psichologas nesugebejo iskapstyt, kodel visa tai...
Bandziau prisiminti save vaikysteje. Prisiminiau, kad kai budavo man blogai, slepdavausi po kaldra...Gal ta panika- kazkokie uzsifiksave prisiminimai is vaikystes....Nesaugumo jausmas ar kazkas tokio.
Gal nereikia tiek daug atsakomybes krauti ant saves...reikia bandyti daugiau pasitiketi aplinkiniais ?
Bandziau prisiminti save vaikysteje. Prisiminiau, kad kai budavo man blogai, slepdavausi po kaldra...Gal ta panika- kazkokie uzsifiksave prisiminimai is vaikystes....Nesaugumo jausmas ar kazkas tokio.
Gal nereikia tiek daug atsakomybes krauti ant saves...reikia bandyti daugiau pasitiketi aplinkiniais ?
Gali būti, kad ir psichologas nesugebėjo padėti, kitas gal ir būtų padėjęs.
Aš vaikystėj viena palikta irgi slėpdavausi po kaldra. Tol tūnodavau kol dust pradėdavau. Užtat dabar bijau tamsos ir kai būna tamsu, baisu - dustu.
Teisingai. Juk beveik visi mes gyvename su nuostatomis - aš privalau, aš turiu, aš galiu... o kur - man reikia, aš noriu, aš negaliu, aš nenoriu?
Va man tai nuo vaikystės labai stiprus - aš negaliu norėti. nes kai tik ko nors norėdavau - būdavau baudžiama, ignoruojama, mušama ir t.t. ir pan. Todėl dabar negaliu nieko norėti, nes nu kaip gi aš ir norėti? nea, juk tik kiti gali norėti ir gauti, o aš juk jau tokia, kad man negalima norėti... ***** net aplinkybės taip visad susiklosto, kad atrodo rimtai kažkas aukštai sėdi ir neleidžia man nieko norėti. Pvz. nutarėm, kad gana gyvent su anyta, keisim butą. ir ką? Ji susirgo ir nebegalim palikt jos gyvent vienos... Panorėjau vadinasi pagyvent su šeima, ech...
Dar vienas dalykas. Ligos. Vaikystėje manimi rūpindavosi tik tada kai stipriai susirgdavau. Stipriai tai ne koks bronchitas, o labai rimtos operacijos. Taigi, kai labai pritrūksta dėmesio, meilės, kai atsiranda didelis poreikis būti globojama - aš atsiduriu operacinėj.
Oi, nukrypau. Apie kitus dar norėjau pasakyti. Reik leisti ir kitiems prisiimti dalį atsakomybės, pareigų. taip pat dabar žinau, kad reik ir mažiau galvot ką tie kiti pagalvos. Nuo pat mažumės tik ir girdėdavau - o jetau ką kaimynai pasakys, oi ką žmonės pagalvos... Toks stiprus instinktas visiems patikti, įtikti, kad neduokdie neapkalbinėtų, kad jų akyse būtum geras.... Šitas taip komplikuodavo santykius darbe, su draugais. Nes labai žeisdavo kiekvienas blogesnis žodis, net žvilgsnis, labai skaudindavo. Dabar, su psichologo pagalba, išmokau vertinti SAVO nuomonę, savo jausmus, man nesvarbu ką apie mane pagalvos, pasakys, nuo to aš juk nesikeičiu. Jei sako, kad aš bjaurybė - juk tokia vien dėl tų žodžių netampu. Jei sako, kad daug sau leidžiu - valio, vadinasi esu matoma.
QUOTE(JACINTA333 @ 2010 09 17, 22:55)
Galima isikalbeti skausma, taip pat mintimis galima ir nusimti ji.Pvz., as galiu sau isikalbeti temperatura ir ji tikrai sukyla. Tai isbandziau dar mokykloj :)Aisku, ji laikosi neilgai, tik tol, kol tu bandai ja palaikyti mintimis.
*****, mes tiek daug galime valdyti savo kuna mintimis, tik reikia kazkaip tai ismokti...
Tik bjauriausia, kad blogus dalykus lengviau sau iteigti, nei gerus
.
*****, mes tiek daug galime valdyti savo kuna mintimis, tik reikia kazkaip tai ismokti...
Tik bjauriausia, kad blogus dalykus lengviau sau iteigti, nei gerus

Va va, šitas dalykas ir man veikdavo. Galėdavau sau ir temperatūrą įsikalbėt ir kosulį. kai nenorėdavau į mokyklą - labai greit susirgdavau.
aš bandžiau net su PA kovoti įtaigos būdu. tai yra valdyti PA. Atsigulus ramiai "pradėdavau jausti" artėjantį PA. Po truputį po truputį ir išsišaukdavau PA. Kai jau jis prasidėdavo aš imdavau jį silpninti ir užgesindavau. Buvau mačius per TV kaip gydomos fobijos. Reikia savo baimes išmokti įveikti ne jų vengiant, o jas po truputį prisijaukinant. Taip ir su PA. Kai išmoksti juos pats specialiai iššaukti, išmoksti valdyti, išmoksti ir išvengti.
Blogus dalykus ir pamenam ilgiau, ir išgyvenam stipriau ir sureikšminam labiau.