Vienišas tėvas (arba kas būna po skyrybų)

Taip, šito reikėtų jau dabar.



Jei kažkada gyvenime mokėtės, turėjote bent jau minimaliai būti supažindinta su psichologijos mokslu. Nes pirmas jūsų sakinys įrodo visišką tos srities analfabetizmą.

Nekrimtau psichologijos mokslų. Vaikus auginu ne psichologiniais vadovėliais remdamasi. Gal ir auginu kaip parašyta, teigti taip negalėčiau, nes nežinau. Kiek teko lankyti kursų, dalyvauti susitikimuose, lankytis pas psichologą nė vienas nepasakė, kad tėvo ar motinos trūkumas vaikui yra/buvo/bus pati didžiausia bėda gyvenime. Psichologės patarimu mano aiškinimai dukrai dėl tėvo trūkumo padėjo, kai ši problema buvo išgyvenama prieš apytiksliai 6 metus. Tai mano atvejis.

Kaip buvo paaiškinta berniukui kai motina jį paliko, teigti nedrisčiau.

Fu, pagaliau perskaičiau visą temą iki galo... Kaip ir rašiau temos pradžioje, vaikui reikia abiejų tėvų. Vieno iš tėvų atėmimas, tai jau trauma vaikui, tuo pačiu ir vienam iš tėvų (ne visuomet atvira - kartais užslopinama pasamonėje). Todėl visom išgalėm reikia siekti, kad bet kokiu atveju su vaiku galėtų matytis abu tėvai. Labai man patiko salve123 pasisakymai. Atrodė, kad išsakai mano mintis Ypač patiko pasiūlymas vaiką auginti tėvams po savaitę pasikeičiant. Ir visai be reikalo šis pasiūlymas sukritikuotas. Tam turėtų būti viena sąlyga - tėvai turi gyventi netoli vienas kito, kad nekistų vaiko įprastinė veikla (išskyrus namus) - mokykla, draugai, būreliai... Tuomet vaikas įsigyvena į tą ritmą ir gyvena pilnavertį gyvenimą turėdamas abu tėvus. O vaikui tai labai svarbu. Net ir nuo gimimo įvaikintiem vaikam svarbios jų šaknys ar bent kokia informacija apie biologinius tėvus. Aišku prisirišimą lemia ryšiai, kurie susidaro bendraujant, tenkinant visus vaiko poreikius, o bendavimo nebuvimas, arba nepilnavertis bendravimas palengva ryšius nutraukia... Ypač stipriai prisiriša maži vaikai, todėl net ir nustojus bendrauti, išvykus, tie ryšiai ilgai išlieka, vaikai ilgai prisimena, laukia prarastojo artimojo. Tai didelė trauma vaikui, todėl nereikia stebėtis, kad jis ilgai ilgisi mamos, laukia jos, nors ji ir savavališkai jį paliko. Jie nesuvokia šios aplinkybės, nes jos suvokimas žlugdo jų savivertę - aš esu blogas, ar kažką blogai padariau, kad mane mama (ar tėtis) paliko. O tas ilgesys nereiškia, kad vaikas mažiau myli tėtį su kuriuo šiuo metu gyvena ir nori būti su mama. Jam reikia abiejų tėvų, tad pabuvęs su vienu jis išsiilgsta ir kito, nes šio buvimas jau yra įprastas... Todėl žiauru priversti vaiką rinktis iš dviejų mylimų žmonių.
Aš sutinku, gyvenime ne visuomet viskas rožėm klota - ne visuomet galima po skirybų susitarti su sutuoktiniu, bet manau, kad norint galima pasinaudoti įstatymais ir išsireikalauti teisės kartu auginti vaikus, nes tik išskirtiniais atvejais teisė auginti vaiką yra ribojama kažkuriam iš tėvų, dažniausiai tik nustatoma gyvenamoji vieta. O įstatymų vykdymo visuomet galima išsireikalauti, tam yra vykdomosios institucijos, vaikų teisių tarnyba... Blogiausia, kad daug vyrų pasiduoda emociniam žmonų ir jų giminaičių terorui ir savo teisių negina... Dėl to ir įsigalėjusios tokios visuomenės pažiūros... Bent aš taip manau...

O dėl medinio kovos. Manau sveikintina Tik ji turi būti nukreipta prieš PAS ar MAS, o ne lygias teises, kurias ir taip pakankamai gerai užtvirtina teismai.
Ir tai visai nereiškia, kad ta kova - nieko nedarymas. Aš net dabar galiu jum trumpai apibrėžti galimą veiksmų planą.
Tiksai: sumažinti PAS (MAS) atvejų skaičių Lietuvoje.
Metodiką: 1.Išanalizuoti užsienio mokslinius tyrimus ir poveikio metodikas
2. Atlikti statistinį tyrimą problemos mąsto įvertinimui Lietuvoje
3. Paruošti veismų planą.
4. Taikyti poveikį visuomenei, inicijuoti įstatymų, medicinos metodikų paruošimą ir taikymą...
Finansavimas: SAM, PSO, kitos psichine vaiko ir visuomenės sveikata suinteresuotos organizacijos (problemos pasėkmė psichologinės sveikatos sutrikimas).
Konkrečius uždavinius reikėtų užsibrėžti išanalizavus visas poveikio galimybes...
Jei susigundysi veikti, sėkmės...

Papasakokite tai Michaeliui Rinau...

Jūsų siūlomas veiksmų planas tikrai vertas dėmesio.

Matai jis yra Vokietis ir gerai nesuvokia Lietuvos kultūrinio ir visuomeninio mentaliteto. Pas mus tam kad pasiimtum tai, kas tau priklauso, turi pakovoti tiesiogine ta žodžio prasme, o kartais net "paremti" vykdomąsias institucija, kad tau teisėtai priklausantis objektas atsidurtų tavo rankose. Matai kitose šalyse, jei iš tavęs kažką pavogia, tu atgauni iš karto, kai pavoktas daiktas atsiranda, o mūsuose dar turi praeiti pragaro kelius įrodinėdamas, kad jis tikrai Tavo... Bet manau, kad čia politinės, ekonominės, korupcinės valstybės išdava, o ne lyčių diskriminacijos pasekmė. O dar žiniasklaida, visuomeninės organizacijos pilnai neįsigilinę į problemos esmę pradėjo drumsti vandenį.
P.s. Vykdant šį planą, galima į metodiką įtraukti vykdomųjų institucijų atskaitomybę ir veiksmų didesnį apibrėžtumą. Be to manau visai būtų geras dalykas privalomas skyrybų psichologijos kursas, kuris būtų nukreiptas išvengti PAS ar MAS, ir aplamai netekties (šeimos, santykių) fakto žalingo poveikio (neapykantos, nepagarbos vienas kitam, savigarmbos sumažėjimui, depresijos...) sumažinimui ar išvengimui. Juk yra daug žmonių, kurie ir po skyrybų gerai sugyvena, vertina prieš tai kartu nugyventą gyvenimą - negyvena vien nuoskaudom ir neapykanta... Ir to visai galima pasiekti, tik reikia išmokti atleisti, o tam padeda psichologija... Na manau ir daugiau poveikio galimybių galima sugalvoti...

***************
žinote, kas čia buvo

Ko jūs užsikabinote už to Michaelio. Jis yra pavyzdys visiems vyrams beje ir moterims, kaip reikia veikti. Ne grobti, ne naudotis bukagalvių politikų pagalba, neužsiimti visuomenės dezinformavimu ir žiniasklaidos pritraukimu (žala nuo to dukrai ohoho, kaip ilgai bus daroma), o imtis teisinių civilizuotų priemonių.
Be to jau minėjau, kad šis atvejis yra teisminei praktikai naujas, todėl ir truko jis ilgai. Esant analogiškam atvejui istorija jau nepasikartotų. Ir kuo daugiau tokių aktyvių vyrų, kaip Michaelis, tuo tobulesnė bus teisinė sitema, nes visko numatyti į priekį ir sureguliuoti neįmanoma. Beje lietuviai yra gerokai pasyvesni už užseniečius, kai problemą reikia spręsti teisminiu keliu. O tai kelias ir labai realus.

Ir dar. Teismai numato galimybę tokių bylų neviešinti, nes tai liečia privatų žmogaus gyvenimą. Jūs gi teigiate, kad viešumas išgelbės situaciją. Aš sakau, kad viešindami vieną po kitos istoriją, padarysite nepataisomą žalą vaikams. Nes tas nesutarimų šeimoje atgarsis lydės juos ilgai.

Manau, kad šis procesas specialiai buvo vilkinamas Ingos advokatų, nes jų koziris ir buvo, kad vaikas prisirišo prie mamos per tą laiką ir net užmiršo gimtą vokiečių kalbą (tai mamos egoizmo paremtas savanaudiškumas, negalvojant apie vaiką). O vaikui didžiausią žalą šiuo atveju padarė laikas, nes tai nė kiek nepadidino galimybę kartu auginti vaiką, o tam tikrą laiką vaikas buvo atskirtas nuo teisėtai vaiką auginti paskirto tėčio. Tiesa net ir dabar galima žalą atitaisyti, nes Michaelis siūlo mamai gyventi kartu, kol dukrytė adaptuosis ir nežada drausti mamai matyti dukrą... Tad jei tik mama pamintų savo ego ir galėtų karts nuo karto pagyventi Vokietijoje, ar ten dažnai atvykti, ji neprarastų dukros... Bet ji pati kąsa sau duobę ir dar rėkia...
Toks mąstymo ribotumas ir didelis egoizmas dažniausiai ir griauna santykius, galimybę kartu auginti savo vaikus... Tiesa prievartos manau nereikia taikyti, nes jis prie nieko nepriveda. Tad jei tėtis ar mama nenori prisidėti prie vaiko auginimo bendravimu (materialinis pagrindas manau privalomas), jis skyrybų metu turėtų teisę atsisakyti, (Loretos pavyzdys) ir tuomet vienas iš tėvų įgauna teisę ir išvykti toliau su vaikais. Tačiau reikia nepamiršti, kad egzistuoja PAS (MAS) - tai yra prilyginama netekčiai, kurios vienas iš mechanizmų, būna fakto neigimas, savęs nuvertinimas, kitų kaltinimas, pasąmoninis bėgimas nuo sprendimo kelių, susitaikymas su netektimi ar net depresija (ponike vyro pavyzdys - jis susitaikė su situacija, kaip netektimi ir nekovoja su savo buvusiaja dėl galimybės auginti savo vaikus), tad prieš tai būtina kokybiška psichiatro, psichologo pagalba ir įvertinimas... Bet jei abu tėvai nori auginti savo vaiką, turi būti migracijos apribojimai, kad išliktų galimybė vaiką auginti kartu (Hmmmm... pavyzdys).
Tad manau yra ką veikti, veiksmų planą pasiūliau, apie sprendimo galimybes kiektais užsiminiau (jos subjektyvios, tad reiktų išanalizuoti kitų valstybių patirtį, esančią įstatyminę bazę ir galimus veiklos mechanizmus), dabar reikia lyderio - pirmyn Medini...

Išties labai nustebau skaitydama nutartis su pilnais vardais ir pavardėmis.


Už vaikui padarytą žalą, kad tėvas nesistengė bendrauti su vaiku, nėra įstatymo pagal kurį būtų baudžiamas.
Vaikai gali gyventi užsienyje, daugelis tėvų sutinka. Ir bendravimas nenutrūksta.

<Mediniui> dabar labiausiai reikėtų relaksuojančio masažo ir poros savaičių poilsio sanatorijoj. vietoj to jis 3 savaitėm išvažiuoja dirbti po 16 val per parą...
Taigi kol kas jis užsiėmęs svarbiu reikalu - bando išlikti gyvas ir sveiko proto. O visais kitais reikalais galima bus pasidomėti lapkričio pabaigoje...

Gali būti aplinkybių turinčių reikšmės bylai, bet siekiant nepažeisti privatumo, jos nebus viešai aprašytos.

aš vienos forumietės AT nutartį turiu. Advokatė perdavė, kad pasiskaityčiau, kaip pavyzdį. Joje nurodyta vaiko vardas, pavarde ir gimimo metai. Ar skelbta viešai ar ne aš nežinau. Mano asmenine nuomone, neturėtų būti skelbiami duomenys. Pakanka inicialų.