QUOTE(Ponike @ 2008 10 21, 10:18)
Vakar pasikalbejom su vyru apie mergyte. Vaiko teise pazinti neseniai gimusi broli ir sese. Nezinau tevas del patirto streso nuolatinio motinos zeminimo venge lankyt dukros. Kaip i tai reaguos motina (aisku sakys kodel dabar parupo?, kokia vaiko reakcija bus i staiga atisiradusi teva? Ir neaisku ka 5-metis vaikas zino apie teva? Ar jis gali racionaliai mastyt apie tokia padeti.
As vyrui sakau tu moki alimentus tu privalai matyt vaika ir zinot kaip auga. Vaikai negali but gyvenimo klaida. Gyvenimo klaida gali buti buvusi zmona, buvusi santuoka.
As esu uz tai kad vaikas del tevu nuodemiu neturi kentet. Vaika daug lengviau augint dviese nei vienai. Laikas kai vaikas lankosi pas teva gali isnaudot savom reikmem.
Dar si ryt suzinojau kad M rinau pagrobe dukra. Ji sulaike Rygoje. Kaip manot kokios kalbos bus, aa? O kad R. Rinau buvo pagrobusi dukra ir issiveze i LT tai tikrai niekas neprisimint. Patyketi vel kaltas liks tevas.
Mindudo, as tave sutinku forume ne pirma karta. Tavo istorija labai primena mano vyro pirma santuoka. Tik skirtumas tas, kad tu vis dar neissiskyres, o maniskis zmonos paragintas pirmos visgi issiskyre. Kazkaip labai atkreipiau i tave demesi.
Aš neišsiskyręs ir nesiruošiu skirtis, nes mes gyvename labai gerai.
Na yra kai kurių problemų, kurias Tu turbūt ir turi galvoje, bet jau baigiu su jomis susigyventi...
O dėl Tavo vyro padėties...

Labai džiaugiuosi, kad skatini bendrauti su dukrele. Visai nesvarbu kiek laiko praėjo po išsiskyrimo, svarbu savyje atrasti tą norą ir meilę dukrai. Ką busioji sakys visai nesvarbu. Geriausia paaiškinti, kad dukrą visada mylėjo, o pamatyti nedrįso, nes nenorėjo trikdyti jos asmeninio gyvenimo, ar kažką panašaus. Galima pasakyti, kad supranta, jog jai sunku vienai auginti dukrą, kad jis dėkingas, kad Ji rūpinasi jų vaiku... Svarbu nekaltinti, neužgaulioti ir ieškoti prėjimo kelių, nors ir kaip sunku - reikia paminti savo ego, nuoskaudas vardan geresnių santykių, vardan galimybės matyti savo dukrą... Juk nesvarbu, kad santykiai nutrūko ir kaip jie nutrūko, svarbu, kad juose irgi buvo gerų dienų, kad tų santykių vaisiumi yra Jų dukra... Aš netgi siūlyčiau, jei tik galima, kiek tik galima bendrauti šeimomis, ieškoti sąlyčio taškų... Tai sunku, bet įmanoma - prie kiekvieno žmogaus galima rasti priėjimą, tik kartais nereikia bijoti nusižeminti, "pasirodyti kvaileliu". Kai išsilies nuoskaudos, kai matys, kad prieš "ginklus" atsukta apnuoginta krūtinė, manau, kad gali ir palūžti ir nuleisti savo ginklus... Tik tam reikia kantrybės, nes matyt ne be reikalo santuoka iširo - jei būtų taip lengva, būtų pavykę ją ir išlaikyti... Bet dabar Tavas vyras ne vienas, jis turi Tave, naują šeimą, o kartu jūs stipresni ir galite vienas kitą palaikyti ne tik kovoje, bet ir ieškant taikos...
O vaikui tėvas visuomet lieka tėvu, nesvarbu kas buvo sakoma anksčiau. Galima paaiškinti, kad "tėvas pasikeitė", dabar vėl geras, arba, kad jis visuomet mylėjo, troško būti kartu, bet negalėjo dėl to kad toliau gyvena ar pan... Na geriausia sakyti tiesą, kalbėti jausmais, (tik jokiu būdu nekaltinant, nesmerkiant nei žodeliu mamos - tai gali atstumti vėl vaiką, jei su mama geri ryšiai), tai visuomet padeda...
Mane labai džiugina Tavas pasiryžimas paskatinti vyrą bendravimui su savo vaiku...

Reta tokių žmonių...
Linkiu sėkmės ieškant sprendimo kelių... Laikysiu už jums kumščius...