Įkraunama...
Įkraunama...

Vienišas tėvas (arba kas būna po skyrybų)

QUOTE(salve123 @ 2008 10 29, 19:04)
Nu klausykit, suprasiu tik tuomet, kodėl yra paliekami vaikai, kuomet gausiu aiškų argumentą, kuris pateisins atitinkamą elgesį. Taigi, supratimas ir pateisinimas yra neatsiejamos sąvokos. Pasikartosiu sakydama, jog aš pateisinsiu vyro/moters nebendravimą su vaiku, kuomet tokios aplinkybės sąlygotos ligos ir pan. Bet niekaip nesutinku, kad skyrybų faktas yra pakankama priežastis užmiršti, kad be visų tau nutikusių blogybių, tu myli vaiką. Nu neįmanoma to paprasčiausiai pamiršti, nebent niekada ir nemylėjai vaiko.

Sakote aš stipri ir man būtų lengva? Nė velnio man nebūtų lengva. Tiesiog mano protas bet kuriuo atveju atmeta mintį, kad gali būti jog liausiuosi mylėjusi savo vaiką...O jei mylėsiu, tai ir gyvensiu šalia jo, su juo ir jokie šalutiniai veiksniai nėra pajėgūs išlupti vaiko iš mano širdies ir gyvenimo...

Ir apie kokius problemos sprendimo būdus kalbame? Aš laikausi minties, kad jei tėvas/mama nemyli vaiko, joks teisės aktas ar organizacija neprivers mylėti.

Kita vertus, jei kalbėti apie tyčinius bendravimo su vaiku trukdžius, tai noriu pažymėti, kad be papildomų Hmmm..pasiūlytų priemonių, mes jau dabar jų turime visą eilę. Bėda ta, kad jomis nesinaudojama. O kodėl? Nes noro nėra, o jei nėra noro, tai nėra ir iniciatyvos pasinaudoti tuo kas yra. Aš neprieštarauju papildomam teisiniam reguliavimui, bet pirmiausia norėtųsi, kad būtų išnaudojamos turimos priemonės.

Ir dar. Aš nenoriu stiprinti suaugusio žmogaus savivertės. Man nerūpi suaugusio žmogaus, kuris sugebėjo pakviesti į pasaulį žmogutį, rimai ir nerimai. Man rūpi to mažo ir bejėgio žmogučio gyvenimas, kuris nepajėgus pats išgyventi, kol mes tėveliai verksime dėl savo emocinio diskomforto...Laiko mes filosofijoms neturime, vadinasi belieka tam, kuris sugebėjo vaikui duoti gyvenimą, ispirti gerai į sėdimą vietą, kad prabustų ir išgirstų vaiko klyksmą...

Kaip matau Jūs mažai esate susidūrusi su netekties paveiktu žmogumi, tad nematau prasmės daugiau apie tai su Jumis diskutuoti, o jei padėsime tik tiem, kurie inirtingai ieško kontakto su vaiku, apribodami kito sutuoktinio ambicijas trukdant susitikti su vaiku, nelabai būklė tepagerės... Gaila, kad nesupratote manęs, nes suaugusių žmonių pažeistumas dažniausiai ir priklauso nuo vystymosi iki suaugusio statuso...
Atsakyti
QUOTE(mindudo @ 2008 10 29, 21:05)
Kaip matau Jūs mažai esate susidūrusi su netekties paveiktu žmogumi, tad nematau prasmės daugiau apie tai su Jumis diskutuoti, o jei padėsime tik tiem, kurie inirtingai ieško kontakto su vaiku, apribodami kito sutuoktinio ambicijas trukdant susitikti su vaiku, nelabai būklė tepagerės... Gaila, kad nesupratote manęs, nes suaugusių žmonių pažeistumas dažniausiai ir priklauso nuo vystymosi iki suaugusio statuso...


Apie kokią netektį kalbame? Galiausiai apie koką pagalbą ir kam ji reikalinga ir aplamai ar reikalinga? Jei kalbėti šios temos kontekste, pasikartosiu, kad nelabai suprantu kokia gali būti priežastis, dėl kurios pamirščiau savo vaiką. Man teko stovėti ant absoliutaus išsiskyrimo su vaiku, slenksčio. Vat čia taip. Čia netektis, o visa kita -vėjai ir seiliojimaisi.
Atsakyti
QUOTE(salve123 @ 2008 10 29, 21:20)
Apie kokią netektį kalbame? Galiausiai apie koką pagalbą ir kam ji reikalinga ir aplamai ar reikalinga? Jei kalbėti šios temos kontekste, pasikartosiu, kad nelabai suprantu kokia gali būti priežastis, dėl kurios pamirščiau savo vaiką. Man teko stovėti ant absoliutaus išsiskyrimo su vaiku, slenksčio. Vat čia taip. Čia netektis, o visa kita -vėjai ir seiliojimaisi.

Netektis yra ir skyrybos su sutuoktiniu, šeimos iširimas, bet kaip matau Jūs to nesuprantate, o ryšys su vaiku pas kiekvieną yra skirtingi. Todėl, kad jūs teigiate, jog nesuprantate kokia priežastis galėtų jus išskirti su vaiku arba drausti susitikinėti su juo sutuoktiniui, sukelti savigailos ir nepasitikėjimo savo kaip mamos ar tėvo vaidmeniu po skirybų, nereiškia, kad kitam žmogui skyrybos būtinai per maža priežastis tam, kad taip atsitiktų, aš tai suprantu, nors ir nepateisinu ir svarbiausia matau galimybę padėti, išmokant bendrauti su buvusiu sutuoktiniu, o tuo pačiu ir vaiku po skirybų. Žinau, jūs sakysit jis suaugęs ir pats turi rasti savyje jėgų, bet kai su nedidele intervencija žmogus peržengia tą "barjerą" ir su netektim susitaiko, bei pradeda pilnavertiškai bendrauti, manau kad rezultatas pateisina pastangas.
O pagalba - paprasčiausias seansas su psichologu ar kitų moderatorių ("taikytojų") pagalba prieš pradedant skirybų procesą, o to reikia susitaikymui su netektimi ir kuriant naują gyvenimą, bendravimo galimybei su buvusiu sutuoktiniu ir pilnaverčiam abiejų tėvų vaiko auklėjimui po skirybų.
Atsakyti
QUOTE(mindudo @ 2008 10 29, 22:04)
Netektis yra ir skyrybos su sutuoktiniu, šeimos iširimas, bet kaip matau Jūs to nesuprantate, o ryšys su vaiku pas kiekvieną yra skirtingi. Todėl, kad jūs teigiate, jog nesuprantate kokia priežastis galėtų jus išskirti su vaiku arba drausti susitikinėti su juo sutuoktiniui, sukelti savigailos ir nepasitikėjimo savo kaip mamos ar tėvo vaidmeniu po skirybų, nereiškia, kad kitam žmogui skyrybos būtinai per maža priežastis tam, kad taip atsitiktų, aš tai suprantu, nors ir nepateisinu ir svarbiausia matau galimybę padėti, išmokant bendrauti su buvusiu sutuoktiniu, o tuo pačiu ir vaiku po skirybų. Žinau, jūs sakysit jis suaugęs ir pats turi rasti savyje jėgų, bet kai su nedidele intervencija žmogus peržengia tą "barjerą" ir su netektim susitaiko, bei pradeda pilnavertiškai bendrauti, manau kad rezultatas pateisina pastangas.
O pagalba - paprasčiausias seansas su psichologu ar kitų moderatorių ("taikytojų") pagalba prieš pradedant skirybų procesą, o to reikia susitaikymui su netektimi ir kuriant naują gyvenimą, bendravimo galimybei su buvusiu sutuoktiniu ir pilnaverčiam abiejų tėvų vaiko auklėjimui po skirybų.


Mindudo, aš galiu suprasti daug ką, bet jūs paaiškinkit visą tai ką bandote įrodyti man, vaikui, kurio tėvai išgyvena skyrybų netektį. Galiausiai ką jam daryti, jei ta netektim serga abu tėvai vienu metu? O gal galima "sirgti" tik vienam iš tėvų? Pabandykit išdėlioti jūsų minėtas atskirties nuo vaiko priežastis, kad ir laikinai, paliekamam vaikui. Pasakykit jam, kad tėtis ar mama jo nebelanko, nes mama jį myli vienaip, o tėtis kitaip...

Na, o apie psichologus aš iš viso tyliu. Nes jei pradėsiu apie tai kalbėti, tai visai tikėtina, kad nesusivaldysiu..
Atsakyti
Šį pranešimą redagavo salve123: 29 spalio 2008 - 21:28
QUOTE(salve123 @ 2008 10 29, 22:20)
Mindudo, aš galiu suprasti daug ką, bet jūs paaiškinkit visą tai ką bandote įrodyti man, vaikui, kurio tėvai išgyvena skyrybų netektį. Galiausiai ką jam daryti, jei ta netektim serga abu tėvai vienu metu? O gal galima "sirgti" tik vienam iš tėvų?  Pabandykit išdėlioti jūsų minėtas atskirties nuo vaiko priežastis, kad ir laikinai, paliekamam vaikui. Pasakykit jam, kad tėtis ar mama jo nebelanko, nes mama jį myli vienaip, o tėtis kitaip...

Na, o apie psichologus aš iš viso tyliu. Nes jei pradėsiu apie tai kalbėti, tai visai tikėtina, kad nesusivaldysiu..

Mes tikimės greitu laiku įsivaikinti vaikelį ir aš esu pasiruošęs išsiaiškinti tėvų atsisakymo auginti savo vaiką priežastis ir objektyviai tai paaiškinti būsimam savo vaikui. O vaikam apie mamos ligą (pvz. vėžį, kai lieka gyventi keli metai, mėnesiai ar dienos) ar priklausomybę nuo alkoholio, depresiją po skyrybų ar pan., visada galima, nors ir kaip tai sunku.
Tai apie ką mes kalbame, taip pat liga, sutrikimas, kuris yra įregistruotas net TLK - 10 ligų registre: ūmi reakcija į stresą.
O stresą kiekvienas išgyvena skirtingai. Tiesa didelis privalumas mamai yra tai, kad nuo gimimo maitindama kūdikį daugiau patyria intymumo ir kontakto su vaiku, todėl ryšys formuojasi dažniausiai stipresnis, dėl šio ryšio ir teismai pirmiau palieka vaiką motinai... O tėčiai tik pirmą mėnesį (ir visai neseniai), gauna tėvystės atostogų ir daug laiko praleidžia atskirai nuo vaiko, tad ir ryšį ugdyti yra sudėtingiau ir jis sąlyginai kiek silpnesnis, tik vėliau išsilygina kartru praleisto laiko proporcija ir ryšys stiprėja. Tiesa, yra manoma, kad dažnai formuojantis ryšiui didelės įtakos turi ne tik kartu praleisto laiko trukmė, bet ir bendravimo kokybė... Tad didelės įtakos streso metu turi iki tol susiformavę ryšiai ir susigyvenimo su stesu sugebėjimai.
Atsakyti
Šį pranešimą redagavo mindudo: 29 spalio 2008 - 22:10
QUOTE(mindudo @ 2008 10 29, 22:56)
Mes tikimės greitu laiku įsivaikinti vaikelį ir aš esu pasiruošęs išsiaiškinti tėvų atsisakymo auginti savo vaiką priežastis ir objektyviai tai paaiškinti būsimam savo vaikui. O vaikam apie mamos ligą (pvz. vėžį, kai lieka gyventi keli metai, mėnesiai ar dienos) ar priklausomybę nuo alkoholio, depresiją po skyrybų ar pan., visada galima, nors ir kaip tai sunku.

Tai apie ką mes kalbame, taip pat liga, sutrikimas, kuris yra įregistruotas net TLK - 10 ligų registre: ūmi reakcija į stresą.


4u.gif Jūs šaunūs tėvai.

O kalbant apie visa kita, tai aš priimu mintį, kad gali būti vaiko palikimo priežastimi psichologinė liga ir kaip jau minėjau, tai suprasčiau. Didesne dalimi aš kalbu apie tėvus, kurie nelanko vaikų dėl asmeninių patogumų ir iki ligonių jiems labai toli. Dėkoju už diskusiją. Man patiko. 4u.gif
Atsakyti
Šį pranešimą redagavo salve123: 29 spalio 2008 - 22:05
QUOTE(mindudo @ 2008 10 29, 21:56)
Mes tikimės greitu laiku įsivaikinti vaikelį ir aš esu pasiruošęs išsiaiškinti tėvų atsisakymo auginti savo vaiką priežastis ir objektyviai tai paaiškinti būsimam savo vaikui. O vaikam apie mamos ligą (pvz. vėžį, kai lieka gyventi keli metai, mėnesiai ar dienos) ar priklausomybę nuo alkoholio, depresiją po skyrybų ar pan., visada galima, nors ir kaip tai sunku.

Mindudo, to vaikams neišaiškinsi, nes patys nežinosit. Kaip gebėsit padėti vaikui - tik nuo jūsų priklauso. Niekada negali žinoti priežasčių...
Atsakyti
QUOTE(salve123 @ 2008 10 29, 23:04)
4u.gif Jūs šaunūs tėvai.

O kalbant apie visa kita, tai aš priimu mintį, kad gali būti vaiko palikimo priežastimi psichologinė liga ir kaip jau minėjau, tai suprasčiau. Didesne dalimi aš kalbu apie tėvus, kurie nelanko vaikų dėl asmeninių patogumų ir iki ligonių jiems labai toli. Dėkoju už diskusiją. Man patiko.  4u.gif

Manau, kad tokių žmonių nėra daug, nes tai labai, labai didelis egoizmas, o daugumai galima padėti pritaikius psichologinę pagalbą, nes savigaila, "kerštas", neapykanta, skausmas, tik komplikuoja išeitis, pakenkiant vienam, dviem ar didesniam kiekiui prieš tai buvusių labai artimais žmonių, bet jų neišsprendžia. Linkiu visiems, kad išmogtų mylėti, džiaugtis, o svarbiausiai atleisti... Tik atleisdamas sau, likimui ir kitiems, gali susitaikyti su netektimi ir gyventi toliau neskaudinant savęs ir kitų... 4u.gif 4u.gif 4u.gif
Papildyta:
QUOTE(Paragintoji @ 2008 10 29, 23:24)
Mindudo, to vaikams neišaiškinsi, nes patys nežinosit. Kaip gebėsit padėti  vaikui - tik nuo jūsų priklauso. Niekada negali žinoti priežasčių...

Žinoti ne, bet bandyti suprasti ir paaiškinti kaip supranti, taip...
Atsakyti
QUOTE(mindudo @ 2008 10 29, 18:47)
Labai dar prie ko, o jei tavo sūnus ar dukra sutiks savo gyvenime antrąją pusę su menka saviverte, ar menka motyvacija dalyvauti vaikų ugdyme, gali būti, kad tuomet atsilieps ne tiesiogiai dabar, bet kitoje kartoje...


Suprantat... vadinkit tai kaip norit (kvailumu, nesuvokimu, abejingumu ar dar kitaip), bet aš nematau savyje misijos pakeisti pasaulio. Maksimum, ką aš galiu - tai pradėti nuo savęs... Kitoje kartoje sakot? Kiekviena karta bus skirtinga nei dabartinė. Kiekviena su savom "vertybėm" ir savu suvokimu. Taip kol išnyksim apskritai. Tai, kas dabar vyksta yra daugelio kartų visumos rezultatas ir aš neturiu iliuzijų, kad mes tą rezultatą galime kažkaip reikšmingai įtakoti. Nesakau, kad nereikia stengtis. Organizacija, apie kurią čia vis kalbama galbūt yra būtina (nors jokio dviračio čia niekas neišrado), tačiau ji vis tiek padės tik tiem, kas to norės. Tiem, kas ieškos. Tiem, kas norės rasti išeitį iš sudėtingos situacijos. Tiem, kam galbūt reikia tik menkučio postūmio tam, kad išeiti į "teisingą kelią". Jei mano sūnus gyvenime sutiks moterį, kuri neturės bent menkučio noro savyje rūpintis ir auginti jų bendrus vaikus, joks visuomeninis judėjimas jos neprivers...

QUOTE(mindudo @ 2008 10 29, 22:04)
O pagalba - paprasčiausias seansas su psichologu ar kitų moderatorių ("taikytojų") pagalba prieš pradedant skirybų procesą,


Tuomet dar reikia organizacijos, kuri keistų "visuomenės" požiūrį į psichologus ir t.t. smile.gif Aš pasikartosiu, bet jei pas žmogų nebus vidinės motyvacijos, jis apeis visus psichologus (nu jis gi sveikas ir jokių "šundaktarių" jam nereikia rolleyes.gif ), apeis visą kitą pagalbą, nes nematys reikalo ja naudotis. Iš kitos pusės, galbūt tiems, kurie "plaukia pasroviui" ir net nebando galvoti kaip galėtų būti, jeigu būtų, tiems gal ir padėtų. Gal.

Aš nesu prieš nei vieną organizaciją, kurioje žmonės atranda pagalbą jiems sudėtingu gyvenimo etapu. Tikrai. Netgi jei kažkas iš artimųjų/pažįstamų kreiptųsi pagalbos, aš tikrai neatsisakyčiau jiems padėti taip, kaip tik sugebu arba nukreipti juos ten, kur jiems galėtų padėti kažkas kitas.
Tačiau aš atsisakau prisiimti kaltę ar atsakomybę (žinau, ne Jūs apie ją kalbėjot, bet...) už kito suaugusio žmogaus neatsakingumą ir abejingumą jo paties pradėto/pagimdyto vaiko atžvilgiu.
Tiesiog yra žmonių, kuriems motinystė/tėvystė kaip jausmas nėra "duotas". Gaila, kad tai nesutampa su jų reprodukcinėm galimybėm.
Atsakyti
QUOTE(mindudo @ 2008 10 29, 23:18)
Žinoti ne, bet bandyti suprasti ir paaiškinti kaip supranti, taip...

Na, mes visi bandom aiškinti. Bet aiškinimo keliai nežinomi... smile.gif tačiau pastangos vertos pagyrimo 4u.gif
Atsakyti
QUOTE(Hmmm... @ 2008 10 29, 10:49)
Galima paklausiu?

1. O gal jie laimingi? Tik Jums nelaimingi atrodo? Ar yra laimės apibrėžimas? Formulė? Gal tik aš čia nežinau unsure.gif Ir dar - kam nelaimingam žmogui tapti protingesniu? Kad palaimingėtų ir po to vėl sukvailėtų? unsure.gif

2. Kas privers? Jūs? Jei žmonės patys nenori (na Jūs taip sakėt, kad visuomenė nenori), tai kas privers?

3. Ir vėlgi - kas turi norėti ją spręsti? Aš, kaip "tūpaja i ščastliva po svojemu" nemanau, kad kažkokio vyro nesugėbėjimas dalyvauti savo vaiko gyvenime po skyrybų būtų mano problema (jei tai būtų tik mano "vienos šeimos istorija", tuomet galbūt taip, tačiau globaliai... ar man to reikia?) , o gal turėčiau taip manyti? Kaip jau sakiau, pinigais vyrai pasirūpina kai tik prireikia, tik vat vaikais kažkodėl nesugeba... Silpni? Kas dėl to kaltas? Visuomenė?

P.S.: pamiršau pridurti - vakarykščiai tolimesni filosofavimai man per aukštai, kad pasiekčiau, ypač gan ankstų trečiadienio rytą biggrin.gif Nors ir vakare tikriausiai nelabai kas gautųsi biggrin.gif ... Medini, ar dėl to aš turiu būti nelaiminga? g.gif

1. Man iš vis niekaip neatrodo. Bt jei žmogus verkia pasikūkčiodamas ir sako, kad jis nelaimingas, tai aš tiesiog priimu tai kaip faktą.
2. Aš nepriversiu. Tingiu. Ir būdas mano ne toks. Bet man būtų įdomu sudalyvauti kuriant organizaciją, kuri priverstų.
3. Šis klausimas yra labai paprastas. Vyrai yra išstumti iš rūpinimosi vaikais proceso. Tokie kaip <mindudo> yra išimtys, visuomenės nesuprasti ir dažnai atstūmiami individai. Dabartinei visuomenei tokių nereikia. Galėčiau parašti dešimties spaudos lankų traktatą apie tai kodėl visuomenei nereikia tėvų, bet manau kiekvienas, jei pabandys pagalvoti tai supras pats.

Atsakyti
QUOTE(Hmmm... @ 2008 10 30, 01:04)
Suprantat... vadinkit tai kaip norit (kvailumu, nesuvokimu, abejingumu ar dar kitaip), bet aš nematau savyje misijos pakeisti pasaulio. Maksimum, ką aš galiu - tai pradėti nuo savęs... Kitoje kartoje sakot? Kiekviena karta bus skirtinga nei dabartinė. Kiekviena su savom "vertybėm" ir savu suvokimu. Taip kol išnyksim apskritai. Tai, kas dabar vyksta yra daugelio kartų visumos rezultatas ir aš neturiu iliuzijų, kad mes tą rezultatą galime kažkaip reikšmingai įtakoti. Nesakau, kad nereikia stengtis. Organizacija, apie kurią čia vis kalbama galbūt yra būtina (nors jokio dviračio čia niekas neišrado), tačiau ji vis tiek padės tik tiem, kas to norės. Tiem, kas ieškos. Tiem, kas norės rasti išeitį iš sudėtingos situacijos. Tiem, kam galbūt reikia tik menkučio postūmio tam, kad išeiti į "teisingą kelią". Jei mano sūnus gyvenime sutiks moterį, kuri neturės bent menkučio noro savyje rūpintis ir auginti jų bendrus vaikus, joks visuomeninis judėjimas jos neprivers...
Tuomet dar reikia organizacijos, kuri keistų "visuomenės" požiūrį į psichologus ir t.t. smile.gif Aš pasikartosiu, bet jei pas žmogų nebus vidinės motyvacijos, jis apeis visus psichologus (nu jis gi sveikas ir jokių "šundaktarių" jam nereikia rolleyes.gif ), apeis visą kitą pagalbą, nes nematys reikalo ja naudotis. Iš kitos pusės, galbūt tiems, kurie "plaukia pasroviui" ir net nebando galvoti kaip galėtų būti, jeigu būtų, tiems gal ir padėtų. Gal.

Aš nesu prieš nei vieną organizaciją, kurioje žmonės atranda pagalbą jiems sudėtingu gyvenimo etapu. Tikrai. Netgi jei kažkas iš artimųjų/pažįstamų kreiptųsi pagalbos, aš tikrai neatsisakyčiau jiems padėti taip, kaip tik sugebu arba nukreipti juos ten, kur jiems galėtų padėti kažkas kitas.
Tačiau aš atsisakau prisiimti kaltę ar atsakomybę (žinau, ne Jūs apie ją kalbėjot, bet...) už kito suaugusio žmogaus neatsakingumą ir abejingumą jo paties pradėto/pagimdyto vaiko atžvilgiu.
Tiesiog yra žmonių, kuriems motinystė/tėvystė kaip jausmas nėra "duotas". Gaila, kad tai nesutampa su jų reprodukcinėm galimybėm.

Tvarkoje, pradžiai galbūt ir užtektų pradėti nuo savęs, artimųjų, savo vaikų ir aplinkinių. Manau, kad ir aš nesu sutvertas spręsti globalias, ar bent valstybines problemas, bet kiek siekia mano aplinkos ratas ir užčiuopiu problemą, bandau įkišti savo trigrašį ir padėti žmonėms atskleisdamas tikrąsias jų savijautos, sutrikimo priežastis, bandydamas padėti susivokti savyje ir ieškoti problemos sprendimo būdų.
Dar norėčiau pasakyti, kad vidinė motyvacija yra išugdoma, išaiškinama, sustiprinama... Taip pat ir su priklausomybėmis - jei žmogus negali mesti vartoti alkoholį, nes neturi motyvacijos, negalima numoti ranka, nes tą motyvaciją galima surasti, kartais tereikia išanalizuoti konkrečią žmogaus situaciją ir jam atskleisti kokią žalą jam ir visuomenei daro ar gali padaryti jo žalingas įprotis... Dažnai ne iš pirmo karto, o kartais ne iš vienų lūpų tenka tai įrodinėti, bet kai vidinis suvokimo "pasipriešinimas" pralaužiamas, motyvacija atsiranda... Taip ir santykiuose su vaiku - kartais būna, kas vienas tėvų nesupranta vaiko reikšmės jam, ir savo reikšmės vaikui, o skausmas užgožia net tokius jausmus kaip meilė ir prisirišimas...
Atsakyti