Vienišas tėvas (arba kas būna po skyrybų)

O čia jūsų prašo kas nors atskleisti ir padėti susivokti savyje? Ar jūs tiesiog kaifuojat nuo to?

Aš kaifuoju matydamas laimingus žmones... Ar bent jau laimingesnius...

Nebandėt prekiaut narkotikais?

Šmaikštuolis...
Aš kalbu ne apie trumpalaikę laimę, na bent siekiu, kad ji būtų ne trumpalaikė...

aaa.... aišku...
Ar laimei ko nors reikia? Ar įmanoma visą gyvenimą turėti tai, ko reikia laimei?

QUOTE(mindudo @ 2008 10 29, 22:04)

Netektis yra ir skyrybos su sutuoktiniu, šeimos iširimas, bet kaip matau Jūs to nesuprantate, o ryšys su vaiku pas kiekvieną yra skirtingi. Todėl, kad jūs teigiate, jog nesuprantate kokia priežastis galėtų jus išskirti su vaiku arba drausti susitikinėti su juo sutuoktiniui, sukelti savigailos ir nepasitikėjimo savo kaip mamos ar tėvo vaidmeniu po skirybų, nereiškia, kad kitam žmogui skyrybos būtinai per maža priežastis tam, kad taip atsitiktų, aš tai suprantu, nors ir nepateisinu ir svarbiausia matau galimybę padėti, išmokant bendrauti su buvusiu sutuoktiniu, o tuo pačiu ir vaiku po skirybų. Žinau, jūs sakysit jis suaugęs ir pats turi rasti savyje jėgų, bet kai su nedidele intervencija žmogus peržengia tą "barjerą" ir su netektim susitaiko, bei pradeda pilnavertiškai bendrauti, manau kad rezultatas pateisina pastangas.
O pagalba - paprasčiausias seansas su psichologu ar kitų moderatorių ("taikytojų") pagalba prieš pradedant skirybų procesą, o to reikia susitaikymui su netektimi ir kuriant naują gyvenimą, bendravimo galimybei su buvusiu sutuoktiniu ir pilnaverčiam abiejų tėvų vaiko auklėjimui po skirybų.

<{POST_SNAPBACK}>

skyrybų priežastis būna ir dėl vieno iš sutuoktinių per dažnas alkoholio vartojimas. Toks žmogus jau neturi darbo, galop nemato šviesios dienos be pilstuko. Ar tokiems susitikimams motina ryšis leisti vaiką? Nemanau. Nors LT įstatymai numato, kad vaikas gali bendrauti ir su išgėrusiu tėvu (nebent pasikeitė paskutiniu metu kas nors).


nejau vaikui pasakysi, kad tavo bio yra alkoholikai, narkomanai ir t.t. Turėdamas svetimą vaikutį namie jam aiškinsi jo bio tėvų atsisakymo priežastis? Net susimasčiau. Ar ne per daug vaikui?


Aš esu laiminga, kad esu sveika. Visa kita įgyjama.

Laimei reikia turėti vidinę harmoniją. Ta prasme išmokti džiaugtis kiekviena savo gyvenimo akimirka ir nuolat ugdyti ir siekti teigiamo santykio su aplinka, vengti konfrontacijų su aplinka. Visuomet laimingas negali būti, nes gyvenimas būna "banguojančio" pobūdžio - tai geriau, tai blogiau, tačiau venkdamas konfrontacijų, bei džiaugdamasis "gerais dalykais" ir pasimokindamas iš blogų (bet negyvendamas jais), gali pasiekti, kad laimė tampa nuolatinė būsena, o "blogų įvykių" intarpai ar etapai tik sustiprina geros savijautos jausmą...

o kas trukdo tiems teciams daugiau laiko praleisti prie vaiko? Keltis ir pakeisti pampersa nakti, laikyti ji priglaudusi prie savo nuogos odos ( kudikiui tai yra labai svarbus dalykas), ji maudyti, migdyti, su juo zaisti. Gal nori pasiziureti, koks procentas vyru iseina i vaiko auginimo atostogas? O juk niekas jiems to daryti netrukdo - turi tam visas galimybes.
O nedaro todel, kad nenori ar nepakankamai nori, nes salygos lygeverciai dalyvauti vaiko auginime yra sudarytos ir dabar ir tie vyrai kurie nori jomis ir naudojasi.

Manau kad galima leisti susitikti su savo tėvu ar motina ir priklausančiu nuo alkoholio, tačiau viena iš sąlugų turi būti tai, kad susitikimo metu jis būtų blaivas.
Na bet apie priklausomybę nuo alkoholio čia jau atskira tema. Keletą kartų man pačiam teko ištraukti klimstančius į priklausomybės liūną rizikingai ar žalingai alkoholį vartojančius, o kelis kartus net pasiekti ilgalaikės remisijos priklausomiems nuo alkoholio. Čia kaip teisingai paminėjo salve123, reikia tik surasti tinkamą motyvaciją ir surasti problemos sprendimo kelią, o kai tik žmogus pajaučia, kaip į gerą keičiasi jo gyvenimas ir toliau išlaiko motyvaciją (kurią reikia nuolat sustiprinti), jis pats kabinasi į gyvenimą.
O įvaikintiems vaikams manau, kad būtina aiškinti apie biologinių tėvų atsisakymo auginti savo vaikus priežastis, kad nebūtų pažeistas vaiko idantitetas, kad vaikai nekaltintų savęs dėl to, kad tėvai neaugina jų. O svarbiausia negalima kaltinti, juodinti bio tėvų, nes vaikai tapatina save su jais, (jei kaltini tėvus, kadangi jie žino, kad yra jų vaikai, jų dalelė pasąmoningai jaučia, kad tos Jų dalies netoleruoji, smerki)... Tad pirmiausiai turi pats įsigilinti į viso to priežastis ir kaltinti konkriačią situaciją, ligą, priežastį, bet ne žmogų. Čia panašiai būtų, jei jūs susirgtumėte žarnyno vėžiu ir aš pradėčiau kaltinti jus, kad blogai maitinotės (nors ir žinojote sveikos mitybos principus), kas iššaukė ligą... O vaikui tai tikrai nėra per daug, nes vaikas turi teisę žinoti apie savo kilmę ir savo gyvenimą... Tik žinoma tai reikia daryti delikačiai pagal jo amžių, suvokimo lygį, nekišti informacijos prievarta, bet atsakinėjant į iškylančius klausimus, betarpiškai bendraujant visomis tuo metu vaikui aktualiomis temomis, visuomet atvirai, neparodant, kad ta tema tau skaudi, ar bėgi nuo jos, nes vaikai labai gerai jaučia emocijas, o tai gali jam taip pat atrodyti, kad tą jo gyvenimo dalį "smerkiate", vengiate jos, kartais net gerai užuominom, pačiam užvedant pokalbį apie tai padiskutuoti papasakoti, ką žinot, kad vaikas jaustų, kad jis visas yra brangus ir kad nevengiate apie tai kalbėti ir toleruojate jo tokią kilmę...

Papildyta:

o aš sakau, kad tėčiai to nedaro? Aš pats naktimis keldavausi ir dukrytę nešdavau žmonai prie krūties (kartais maitindama net neprabusdavo), keičiau pampersus ir t.t. Tačiau mama praleidžia 24val. kartu su vaiku ir maitina krūtimi, o tėtis mažiau - tik tai tenorėjau pasakyti. O dėl vaiko auginimo atostogų aš puikiai tai suprantu, kad mažesnis kiekis tėvų išeina šių atostogų, nes reikia rinktis tėtis ar mama, kadangi vyrai neturi krūtų, dažnai uždirba daugiau, jų šių atostogų išeina mažiau ir dažniausiai abipusiu susitarimu, bet jei man būtų kitokios galimybės ir tuo laiku būtų galima, manau, kad nebūčiau labai supykęs, kad man tektų auginti savo dukrytę. Be to pažįstu tėvelių, kurie išėjo vaiko auginimo atostogų, nes mama prieš nėštumo ir gimdymo atostogas nedirbo, arba darbą gali derinti su kūdikio maitinimu krūtimi ir pastebiu, kad tokių tendencijų daugėja... Tad negalima sudarinėti stereotipų ir kaltinti visų vyrų, kad nesirūpina savo vaikais, o jei nesirūpina nuleisti tai kaip normą ir neieškoti priežasčių ir priemonių kaip tai pakeisti...

Kas juos išstumia iš rūpinimosi vaikais proceso? Jūs kas nors galėtų išstumti?
Galiausiai kas turi juos pristumti prie jūsų minėto proceso? Joo. Tai vis tik ir jūs sutinkate, kad vyrai nepajėgus priimti sprendimų susijusių su vaikų auginimu?
Nabagėliai tie mūsų vyrai. Nu, bet gal tikrai paprasčiau nesukti galvos vyrams dėl lygių teisių su moterimis? Nes pagal jūsų teiginį yra aišku, kad vyrai yra silpnesnė pusė, kuri nepajėgi spręsti svarankiškai.

Ne, nu kažkokia betvarkė su tais vyrais. Rinau istorijoje šaukia visi, kad abu tėvai vienodai myli, o kai paklausi, kas lemia jų pasyvų dalyvavimą ar iš viso nedalyvavimą vaikų gyvenime, tuomet prisimena, kad jie myli ne taip, kaip moterys, juos reikia pamokyti, kaip rūpintis, pristumti prie vaiko ir pan. Nugis apsispręskite pagaliau, jūs vyrai galite ar negalite susivokti patys be moterų pagalbos, mylite savo vaikus ar ne.

Jeugu patys vyrai abejoja dėl savo meilės vaikui, tai nėra ko stebėtis, kad temoje apie Rinau, dauguma moterų vienareikšmiškai, teigia, kad vyrai nemyli vaikų, taip kaip jos moterys.

Niekas nesako, kad vyrai abejoja dėl savo meilės, sako, kad po skirybų atsiranda trukdžių meilei pasireikšti, dėl patologinių santykių su vaiko mama ir visuomene...

Daug emocijų jūsų post'e, nors jos tikrai čia nereikalingos. Galima kaltinti kiekvieną atskirai paimtą vyrą, kad jis nemoka mylėti vaikų, nežino ar jam reikia meilės vaikams ir vaikų meilės. Galima. Bet visiškai beprasmiška. Kiekviena žmogaus funkcija turi būti reikalinga. Kitaip jos tiesiog nebelieka. Kažkurį laiką dar gali būti inercija, bet esant ekstremalioms sąlygoms - pasikeitimai vyksta žaibiškai. Kalbu apie industrinę revoliuciją ir galutinį tašką - pasaulinius karus.
Sakyti, kad vyrai yra silpnesnė pusė galima tuomet, kai kalbame apie kažką konkrečiai. Kitaip eisim "laužt rankom" Manau sutinkate, kad skirtumai tarp vyrų ir moterų ganėtinai sparčiai nyksta. Visame kame. Šiuo metu kalbame apie tai, kad vyrai prarado savo vietą gyvenime, tačiau kažkodėl į moterų pusę šis teiginys yra teigiamas - moterys atranda naujas perspektyvas. Manyčiau tai taip pat kvaila, nebent priimtumėm faktą, kad vyrai šiuo metu neturi pasirinkimo, jie jau yra išstumti iš visų tradicijų, susijusių su vyriškumu, o moterys tai daro savo noru. Rezultatas bus tas pats. Manau žinote kiek motinų maitina vaikus iki pusės metų. Čia tik Lietuvoj krikščioniški valdytojai dar stengiasi palaikyti lytiškumą ir sudaro sąlygas motinoms savo vaikus prižiūrėti pačioms. Manau žinote kokios sąlygos yra užsienyje - po keletos mėnesių motina turi eiti dirbt. Štai ir visa motinystė, ryšys su vaiku ir kitokia bileberda.

Dėl to, kad motinos pamėlynavusios klykia apie savo meilę vaikui aš turiu gana kategorišką nuomonę. Meilė vaikui yra gerai tada, kai ji sutampa su pačios moters poreikių patenkinimu. Vien šiame forume yra daugybė tam pavyzdžių.

Jei norite kalbėti apie vyrų tragediją ir iš to kylančias pasekmes visuomenėje - galim tai daryti, jei jūs pabandysite trumpam atsiriboti nuo emocijų ir bandyti mąstyti.