Apie Salomėją, kuri sėdėjo :)) - Gimdymo istorijos

...Viskas vyko tikrai laaaaabai sparčiai – kasdieniai susitikimai, jokiu išsisukinėjimų, maivymosi, perdėtų pastangų – atrodė kad va taip ir turi viskas būti! Supratau, jog tikrai sutikau savo žmogų, su kuriuo taip gera, saugu, ramu...- nepraėjus nė metams po pažinties nusprendėme tuoktis, o saulėto rugpjūčio vidury sukūrėme šeimą.

Pamastėm, kad gal metelius dar palauksim, ir jau kviesime gandrus... Po kokio mėnesio laukti metus pasirodė per sunku; pasitaisėm – po Naujųjų metų

. Dar po mėnesio ir atrasto SM planuojančių neštumą skyrelio, man laukti pasidarė neįmanoma nė dienos (tos, kurios planuoja SM, žino, kad tikrai neįmanoma

).

...Taigi - jau laukiam kada gi iš dangaus nusileis mūsų angelėlis...

Tačiau angelėlis nesuskubo ateiti vos mums paprašius... Vėluojančiu ir tiek vilties suteikusių mm sulaukiau 6 dienomis vėliau.... jau spėjome ir apsidžiaugti, ir sugadinti kelis neštumo testus... deja... Ech kaip skaudu sulaukti mm kai planuoji stebuklą... Atrodo atiduotum tiek visko, kad tik būtų ČIA ir DABAR...Antras mėnuo – taip pat sulaukiu mm... apima lengva panika.. Bet tada kaip iš giedro dangaus nukrito neplanuotos atostogos, po to Kalėdos, Naujieji... Pradėjau galvoti, kad nebus viskas taip greit... – viskam savas laikas, nurimau, nusprendžiau laukti... ir tas nors ČIA ir DABAR pasitraukė. Prisigalvojau daug Naujametiniu planų/darbų – net algos nuėjau reikalauti didesnės - beje ir gavau

... O naujajame darbo kalendoriuje, kuriame tradiciškai parašau naujametį palinkėjimą sau, be kita ko parašiau: „Norisi, dievuli, kaip norisi pakelti savo gyvenimą dar vienu laipteliu aukščiau - aukščiau link pilnatvės ir amžinybės! Suteik mums tą galimybę ir mes pasistengsime tavęs nenuvilti". ...Pasirodo, tada kai rašiau šituos žodžius, manyje buvo tik tik užsimezgusi nauja gyvybė...

Karts nuo karto atsirandantis blogumas, skausmingos krūtys tik stiprino nuojauta, kad tikriausiai jau... o teste įžiūrėtas ir ryškėjantis antrasis brūkšnelis tik patvirtino – Pasauli, naujas žmogus po 9 mėnesių atkeliaus pas mus!!!

Neštumas buvo gana lengvas - dabar suprantu kodėl daug kas taip sako

– kai matai tas mažas tamsiai mėlynas akutes pasimiršta visi tempimai, tinimai, lakstymai į WC, nemiegotos naktys, nugaros skausmai, remuo, nerimas... - o lieka tik didžiulė nostalgija pilvukui, pabaksnojimams iš vidaus, pokalbiams su pilvuko gyventoju, tėčio prisiglaudimams ir bučkiams i pilvuka

Beje - ko laukiame taip tvirtai ir nežinojom - po 22 sav. atlikto tyrimo echoskopu daktaras pasakė - "arba nesimato arba mergaitė..." Taigi - tada nusiteikėm mergaitei, o kai pasiklausiau, kiek tokių mergaičių pavirto berniukais

, nusprendėm laukti siurpriziuko, nes echoskopo tyrimas kaip ir nebepriklausė...

Pirmasis gimdymo terminas (beje jų turėjau kelis dėl ilgo savo ciklo) buvo rugsėjo 21 d. Kadangi didieji protai - ginekologai - išpranašavo, jog temsiu iki rugsėjo 30 d. - tai tikrai netikėjau, kad kas nors iki to prasidės...

Rugsejo 20 d.- jaučiuosi puikiai, puse dienos praleidžiu SM – merginos vis klausia kaip jaučiuos, kai jau terminas ant nosies – sakau kad nekreipiu dėmesio – gi tikrasis terminas rugsėjo 30 d. – dar sočiai laiko

. Vakare su vyru nueinam į parduotuvę, pavakarojam – vyras kaip tik pradėjo skaityt „Karą ir taika“ (po to juokavau – matyt vaikas supyko, kad tėtis tikisi toookius keturis tomus knygos perskaityt, kai gimdymas čia pat ir visas laikas turės būti jam skirtas

), aš dar pamezgu, ir jau puse vienuoliktos miegam.

Tik kažkaip keistai tie paruošiamieji jau keli užeina... va ir vėl... Nemiela vienai juos kęsti – vyrui pasakau kad skaudūs paruošiamieji užėjo – pamasažuoja nugarą. Ooo... dar vienas... Gal reikia pažiūrėt kas kiek kartojasi....vėl paruošiamasis

..... Vyras skaičiuoja, kad kas 8 minutes, kaip ir prieš tai du buvę... Na netikiu kad čia kažkas rimto... Nors vis dar kartojasi tas smelkiantis cikliškas skausmas pereinantis iš nugaros į pilvuką – einu po dušu – žinau kad paruošiamieji kaip ir turėtų praeiti

.. Gera, šiltas vanduo atpalaiduoja – tik dar staigiau nei prieš tai užeina skausmelis... nespėju iš dušo išlyst dar vienas – dabar jau kas 5 minutes....

Vėl atsigulu – užmigti niekaip neišeina... o ir įsijautėm jau į paruošiamųjų sąrėmių skaičiavimą... tik vyras jau nebetiki kad čia paruošiamieji... Sako – „Šiandien gims mūsų vaikas

“... Kažkaip nutirpsta visas kūnas nuo šitos minties... Gerai – jei jau iki 3 nepraeis – einu išsimaudau – vis tiek tada ryte važiuosim pasitikrinti... Su pasąrėmiavimais kas 8, 7, 10 minučių greitai ateina ir 3 valanda – einu maudytis, tada ir vyras pasikelia – gi neturi dar susidėjęs rūbų į gimdyklą... pradeda duotis po spintas. Neeee nebemiegosiu manau ir aš – pradedu peržiūrinėti daiktus į gimdyklą, ko trūksta – gi pamiršau jau kas kur – tašė tvarkingai nuo 36 savaitės jau laukia...

Taip ramiai ruošiamės – nes o ką jei iš tikro gimdau... Na va – ir plaukai jau išdžiūvo, susitvarkau, jau ir 5 ryto – tik jaučiu kad kažko mažai, bet šliukštelėjo... viskas – jau i kelnes varau pagalvoju

... žiū į įklotą – žalia!!!!!!!!!!!!!!

Skubi komanda vyrui – „Vandenys bėga – žali – važiuojam!!!“ (...labai išsigandau žalių vandenų – gi mūsų vaikeliui reiškia jau nesaugu pilvelyje...). Susirenkam daiktus, kurie jau idealiai sudėlioti po šios nakties

ir išeinam – tamsu lauke, dulksna krenta, tylu, o mes išvažiuojam... manau kad tikrai jau grįšime trise.....

Papildyta:
Skambinam į duris RK (va jetau kaip norėjau išlaukti ryto namie, kad nereiktų nieko žadinti

...) Atsidaro duris - sesute apsimiegojusi – sakom gimdom tikriausiai – sąrėmiai yra, lyg ir vandenys bėga... Kaip tik užeina dar vienas sąrėmis (džiaugiuosi, kad jie nedingo – nes žinau kad taip būna – atvažiuoji i GN o sąrėmių iš to streso nebėr

...). „Tai matyt tikrai gimdysit“ – sako, - „jei būtų paruošiamieji šitaip neraudonuotumėt“ - tikrai per sąrėmius karštis mane išpildavo... Užsipildom dokumentus, užsirašom vaiko tonus, laukiam daktaro. Patikrina – na 1,5 cm... 2 cm sunkiai... – pati pradžių pradžia.... ech – o taip norėjosi kad bent jau kokie 3 cm būtų, tas 2 kaip užkeikta

...

Paguldo mus į palatą – kad stebėtų kaip progresuos. Plepam su vyru, skaičiuojam kas kiek sąrėmiai kartojasi – jaučiu, kad jau normaliai nubėga per kojas, nueinu vėl pasitikrinti – „Na, pakuokitės, vandenys nubėgo – keliausim i gimdyklą.“

Kaip tik keičiasi pamaina... Tai kolektyvo vaikšto daug – vis nesuprantu – kurie jau baigia darbą, o kurie čia mūsų mažylei padės ateiti į šį Pasaulį. Staiga matau kaip į gimdyklą įeina tokia kūda senyva moteriškė tamsiais i kuodą surištais plaukais - „Čia gi Baba jega (rus. k.)!!” – atpažįstu vienoje SM gimdymo istorijoje aprašyta RK akušerę

. Ji paima kraujo – skaudokai duria – tada vėl rašo vaiko širdies tonus – „Ooo – sako, - „žiūrėk – čia sąrėmiai tavo – va matai – tik 20-25, o bus iki 100.... taip kad atsipalaiduok – dabar tau visai neskauda (nu kur jau neskauda!!

), tave mama pagimdė – kentėjo, ir tu turi dabar įrodyt, kad esi moteris, lėliukui tavo skauda labiau... ir t.t. – pradeda mane drąsint kaip supratau

– o iš tikro nuo jos žodžiu tik apsiverkiu... Kažkaip tikrai jau tokia griežta ta Baba jega ... Apie devintą pasirodo daktarė – labai maloni, jauna. Sako žinau kad tikrino priimamajam – bet pasižiūrim kaip situacija dabar... Kaip suprantu – bando paspartinti eiga – nes jau taaaaip suskausta – kad Baba jega net kojas mano prilaikyt turi. „2 cm“ - sako... (tai kaip ir jokio progreso per pora valandų

...).

Tik staiga kažką daktarė pasako akušerei – jos susižvalgo – nieko nesuprantu...

toliau tikrina kaklelį – kenčiu. ”Nesuprantu į ką remiuosi, man atrodo čia tikrai ne galvutė“ - pasako man... O ba!!!!!!!!

– mano galvoje iš karto sušaudo – kaip tai ne galvutė??? –> sedi vaikas??? –> sedmininė pirmieiga??? –> cezaris??????... Keliaujam į pirmą aukštą echoskopuotis, paramstau sienas poroje vietų – tik vis skamba Baba jega žodžiai „visai tau neskauda dabar“ – ir tikrai mažiau skauda – ypač kai suvokiu (nors nelabai dar ir suvokiau), kad taip ir gali baigtis mano gimdymas cezariu... Pasimiršta kažkaip tie sąrėmiai iš to streso...

„Čia galvute“, – jaučiu kaip braukia pilvo viršuje – „čia stuburas“, - keliauja echoskopu žemyn, - „o va ir užpakaliukas - apačioje“... Taigi – viskas aišku

.....

Grįžtam į gimdyklą, girdžiu kaip telefonu liepai ruošti operacinę – galvoje netelpa kaip čia taip?? – gi akušerė paskutinį kartą tikino, kad jau galvutė statosi į dubenį?? – Kaip čia dabar taip?? – Kodėl?? Ir kaip niekas nematė??? Iš to jaudulio byra ašaros... Baba jega prieina ir šį kartą tikrai labai šiltai pasako –„Na ko gi dabar – lėliukas tavo tuoj gims – gimtadienis šiandien“ – nuo šitų žodžių dar labiau suskystu... Apstoja mane pulkas žmonių baltais drabužiais – kas lašinę su skysčiais stato, kas tonus rašo, kas kojines žemyn mauna , plaukus paslepia po ta žydra kepure – o manyje visiška sumaištis... vyras šalia stovi – irgi matau kaip ne savas – bet tvirtai laikosi – mane ramina...

Išveža...o akys vis dar ašarų pilnos... „Pabučiuokit žmoną“ – liepia vyrui – ir iš viso pasidaro graudu – įvažiuojam į operacinę - ...aš viena, vyras lieka laukti už durų... - tokio sumišimo savy tikrai dar nesu jautusi...

Suleidžia spinalinę nejautrą, jaučiu kaip ant pilvo pila spiritą, jodą, jau nieko nebejaučiu... – tik operacinės lempose matau raudonas nuo kraujo paklodes, kurios visai negąsdina... nes dabar tik viena mintis galvoje – nejaugi tuoj išgirsiu savo vaikelio verksmą, nejau viskas bus gerai!??? Anesteziologė vis glosto kaktą, pasakoja, ką dabar man daro... Sako „Greitai pajausi, kaip paspaus pilvuką žemyn ir tavo vaikelis užgims“ - ir tikrai jaučiu kaip spusteli žemyn, tada lyg girdžiu keistą krenkštelėjimą – širdis jau kulnuose. Staiga daktarės nusijuokia (kaip po to man sakė – tik kojytes ištraukus mažylė ėmė pati spirtis ir brautis jomis lauk iš gimdos

...), ir išgirstu ryškų skardu tvirtą veeeee... N e j a u g i!!!!!!!!

– operacinės lempose matau savo vaikeli iškelta žemyn galva dar nenukirpta virkštele... Mergytė – sušunka daktarė!!!!!!!! Ašaros bėga upeliais

– per jas net sunku įkvėpti deguonį. Matau kaip klykiančią mažylę apžiūri daktarai, tada atneša ją prie manęs ir parodo – plikutė, visa raudona, išskėstais rankų pirštais ir verkianti – štai kokią ją pamačiau pirmą kartą

... ir visada prisiminsiu šitą vaizdą!

***
...Taip ir gimė mūsų mažoji Salomėja. Mūsų 3330 g, 55 cm mergytė – ilga ir kūda riestanosė (diplomatė – sėdinčius vaikus taip vadina gimdymo namuose, nes kaip sako šitie vaikai nusitaikę į svarbias "kėdes" , todėl ir neapsiverčia pilvely

...)

Dukrytei tuoj bus mėnuo... O viskas atrodo lyg buvo vakar, na užužvakar – ne anksčiau... Tikriausiai šitaip jausiuosi dar ilgai... ...

Dėkoju RK kolektyvui už profesionalų darbą, už žmogiškumą. Beje - kaip pasakė viena sanitarė mums su vyru – dar grįšim mes i RK po kelių metų...– pasirodo per tą jaudulį ir greitį, kai išvežė į operacinę, mano šlepetės taip ir liko gulėti po lova gimdykloj

... Gal tada ir parašysiu – kaip vis dėlto pagimdžiau pati – labai to tikiuosi...

Gimdymo istorija1 Gimimo stebuklas 2

Atsakyti į cituojamus pranešimus

Dalintis