Mano sunelis visiskai nebijo svetimu, nee jeigu lauke kas nors isties rankas gali eit anrt ranku, bet po sekundes jau prasosi pas mane. Gulejom ligonineje, ten teko bendrauti su daugeliu nepazistamu ir jokiu problemu neturejo.
Dukryte lanko Yamahos muzikos klase, tai net nustebau, kad visai nebijo kitu vaikuciu mamyciu. Dalinasi zaislais ir daug "kalba"
Maniskis tai irgi drasuolis, gali bendraut su bet kuo ir labai isizeidzia jei kas nors atsisako tai daryti. Labai laukia sveciu, kad kas nors ateitu i svesius, nesvarbu ir jei nepazystami, vis tiek vedazi zaisti, kalbina, galetu visus zaislus atiduoti, O lauke irgi bega prie visu, ypac jei pamato vaiku, tai niekaip nepraeis pro sali nepasnekines.
O mano 3 metų sūnus tai keistai bendrauja. Su vaikais viskas gerai, būna draugiškas, bendrauja gražiai, o su suaugusiais visai kitaip. Jei nepažįstamas suaugęs priėjęs jį paliečia, tas reaguoja labai piktai spjaudosi, spardosi, mušasi. Jei pernelyg lenda jam į akis ir bando užkalbinti nepažįstamas, vyksta tas pats. O jei pvz., susitinku sūnui nepažįstamą (man, žinoma, pažįstamą) žmogų ir jis nekreipia į vaiką didesnio dėmesio, nebando liesti ar kalbinti per daug (pvz., tik pasisveikina ir nelaukia primygtinai atsakymo), tai sūnus nereaguoja priešiškai ir po kurio laiko jau visai draugiškai pats nori bendrauti.
Tai vat galvoju, kaip vertinti tokį sūnaus elgesį. Ar sakyti, kad nesimuštų, kai kas nors jį pakibina / paglosto? Gal jis nemoka išreikšti pasipiktinimo kitaip, mokau jį sakyti "Man nepatinka". Tiesą sakant, man toks suaugusių elgesys nesuvokiamas ir atrodo neteisingas (mano draugai taip ir nedaro, bet tenka susitikti ir visokių pažįstamų, kurie taip daro). Mano požiūriu negalima svetimų vaikų liesti. Galima pasisveikinti, ištiesti ranką ir jei vaikas duoda ranką, rodo kitus palankumo ženklus, tada gal bendrauti artimiau, leisti sau vaiką pakibinti - elgtis pagarbiai, kaip ir su suaugusiais elgiasi, juk nepuola suaugusių liesti. Deja, tokių nepuolančių žmonių, kurie taip elgtųsi su vaikais tikriausiai mažuma yra. Kodėl taip Lietuvoje yra? Viena draugė iš JAV sakė, kad amerikiečiai taip nepuola liesti vaikų kaip lietuviai. Gal dėl to, kad ten JAV taip lengvai gali būti apkaltintas seksualiniu priekabiavimu... O kaip jūs vertinate tokį elgesį? Ar jūsų vaikai toleruoja prisilietimus ir pernelyg draugiškus suaugusius? Kaip manote, kaip reaguoti į tokį sūnaus elgesį?
Tai vat galvoju, kaip vertinti tokį sūnaus elgesį. Ar sakyti, kad nesimuštų, kai kas nors jį pakibina / paglosto? Gal jis nemoka išreikšti pasipiktinimo kitaip, mokau jį sakyti "Man nepatinka". Tiesą sakant, man toks suaugusių elgesys nesuvokiamas ir atrodo neteisingas (mano draugai taip ir nedaro, bet tenka susitikti ir visokių pažįstamų, kurie taip daro). Mano požiūriu negalima svetimų vaikų liesti. Galima pasisveikinti, ištiesti ranką ir jei vaikas duoda ranką, rodo kitus palankumo ženklus, tada gal bendrauti artimiau, leisti sau vaiką pakibinti - elgtis pagarbiai, kaip ir su suaugusiais elgiasi, juk nepuola suaugusių liesti. Deja, tokių nepuolančių žmonių, kurie taip elgtųsi su vaikais tikriausiai mažuma yra. Kodėl taip Lietuvoje yra? Viena draugė iš JAV sakė, kad amerikiečiai taip nepuola liesti vaikų kaip lietuviai. Gal dėl to, kad ten JAV taip lengvai gali būti apkaltintas seksualiniu priekabiavimu... O kaip jūs vertinate tokį elgesį? Ar jūsų vaikai toleruoja prisilietimus ir pernelyg draugiškus suaugusius? Kaip manote, kaip reaguoti į tokį sūnaus elgesį?
dewdew, mano dukra 2,5m. dabar. Gyvenam Norvegijoj, tai čia nepažįstami žmonės nepuola čiupinėti svetimų vaikų, bet užkalbina dažnai, sveikinas ir pan. Rankos ji niekad neduoda, tyli ir žiūri įtariai. Stebi. Po kurio laiko pradeda bendrauti, neša žaislus rodyti ir pan.
Mano požiūris irgi toks, kad nėr čia ko liesti svetimų vaikų. Ir manau, teisingai tavo sūnus daro, kad nesileidžia, jei jam tai nemalonu. Aš turbūt ir mokyčiau sakyti "man nepatinka", "nenoriu" ar pan., kad tas nenoro išreiškimas nebūtų toks agresyvus.
Kodėl taip Lietuvoje yra - nežinau. Kultūra tokia. Negerbiami vaikai kaip atskiri asmenys
Apkaltinimas seksualiniu priekabiavimu bent jau Norgėj nemanau, kad svarbu.. tiesiog elgesio normos tokios
Mano požiūris irgi toks, kad nėr čia ko liesti svetimų vaikų. Ir manau, teisingai tavo sūnus daro, kad nesileidžia, jei jam tai nemalonu. Aš turbūt ir mokyčiau sakyti "man nepatinka", "nenoriu" ar pan., kad tas nenoro išreiškimas nebūtų toks agresyvus.
Kodėl taip Lietuvoje yra - nežinau. Kultūra tokia. Negerbiami vaikai kaip atskiri asmenys
Apkaltinimas seksualiniu priekabiavimu bent jau Norgėj nemanau, kad svarbu.. tiesiog elgesio normos tokios
Maniškis įvairiai elgiasi: nuo gimimo iki gal metukų nieko nebijojo, net imant kraują iš pirštuko susidomėjęs stebėjo. Paskui prasidėjo baimės, ypač svetimų žmonių, vaikų, net nežiūrėdavo, užsimerkdavo, jeigu kas kalbindavo, pas gydytoją visas drebėdavo ir žviegdavo. O dabar gal nuo 2,4 metukų vėl nebebijo: stebi visus, klausosi, pastarosiomis savaitėmis jau ir pats kalbina, prieina lauke prie kitų vaikų. Tik jam labiau patinka vyresni už jį vaikai, ypač mergaitės. Gal dėl to, kad turi gerokai vyresnę sesę. O vyresni dažniausiai su juo nenori bendraut, nueina, mat mažius. Tada jis pyksta ir nuliūsta 
Mane tai labai nervina, kai nepažįstami ar šiek tiek pažįstami bando lysti prie vaiko, liesti ar pernelyg smarkiai kalbinti ir klausinėti (viena kaimynė su manim net nesisveikina, o tik pamačiusi mano vaiką tuoj pat puola smarkiai su juo bendrauti). Man toks elgesys atrodo net kaip koks psichinis negalavimas žmogaus, kažkoks polinkis į vaikų išnaudojimą... 
Ir aš vis galvoju, ar aš čia nesveika ar tie žmonės. Vis galvoju, gal man kas yra, gal nemoku pati su žmonėmis bendrauti, kad taip nervina toks dalykas. Aš pati nesu linkus glėbesčiuotis ir artimai bendrauti, gal ir sūnus dėl to toks priešiškas svetimiems.
Ir aš vis galvoju, ar aš čia nesveika ar tie žmonės. Vis galvoju, gal man kas yra, gal nemoku pati su žmonėmis bendrauti, kad taip nervina toks dalykas. Aš pati nesu linkus glėbesčiuotis ir artimai bendrauti, gal ir sūnus dėl to toks priešiškas svetimiems.
O aš pastebėjau, kad maniškė pamėgo maivytis prieš suaugusius, drąsa irgi nesiskundžia, kitus vaikus užveda 
Sūnui šiuo metu 1,2 metų, tai, sakyčiau, pasidarė pernelyg komunikabilus. Tiesa, pastebėjau, jog jam daug įdomiau žaisti ne su bendraamžiais, o su vyresniais. Aišku, tas "žaisti" skamba per daug įspūdingai. Tiesiog - kieme jis visad eina iš paskos vyresniųjų - tuo tuos vyresnius vaikus šiek tiek nervindamas:)
Mano ciauskute Tik prie nepazistamu buna tyli.
Tik prie nepazistamu buna tyli.
musu mazylis tai labiau megsta zaisti su mano jauniasniuoju broliu arba pats su vaikais nelabai nes neturime mazyliu apinkoj ir gyvenam nuosavam name tai net kieme vaiksto pats
