Įkraunama...
Įkraunama...

Vaikas iš kūdikių namų

smile.gif+2012 12 13, 13:07-->
QUOTE(Mamyte smile.gif @ 2012 12 13, 13:07)

Paskaityk 2ia : http://www.vaikoteis.../kas_yra_globa/. Rasi atsakymus.
Atsakyti
QUOTE(Sunute @ 2012 12 13, 15:22)

labai aciu, jau daug radau atsakymu 4u.gif manau kai visa perskaitysiu bus viskas kur kas aiskiau ax.gif
Atsakyti
QUOTE(Zvirbliuke @ 2004 03 05, 14:21)
Jei gerai supratau, motyvacija paimti vaikelį iš kūdikių namų tokia:

1. Tavo vauikui reikės draugo. (hmmm...gal geriau susibičiuliauk su panašaus amžiaus vaikučio mama ar nupirk kokį gyvūną...Paimti vaiką todėl, kad savas vaikas turėtų su kuo žaisti, lyg ir nelabai etiška..O kas, jei tavo vaikui draugauti su naujuoju "broliuku" nesinorės ar labai skirsis pomėgiai, charakteriai - grąžinsi atgal į vaikų namus?)

2. Nenori daugiau gimdyit. (aha , gimdymas yra sunkus darbas ir vargas, bet auginti  - darbas ir vargas taip pat. juk vaiką ne tik pagimdyti reikia, bet ir skirti jam savo meilę, dėmesį, laiką, aukotis jam, ar ne?...Jei neturi laiko gimdyti, greičiausiai nebeturėsi ir auginti...)

3. Noras turėti 3 vaikus. ( būna dar, kad turi du berniukus, o įsivaikina mergaitę, nes "labai norisi mergaitės", arba užsimano šviesiaplaukio, nes visi šeimoje - tamsūs...). Norėti, svajoti nėra blogai. Tik kas, jei staiga realybė pasirodys kitokia, nei svajonės - problematiškas įvaikis, visiškai ne toks, kokio NORĖJO įtėviai? Paprastai įvaikiui riekia skirti dar didesnį dėmesį, nei savam vaikui, reikia dar labiau mylėti ir atleisti...)

4. Noras padaryti laimingą dar vieną žmogų. (va nuo to ir reikėtų pradėti wink.gif ...paklausti savęs - kiek aš galiu, kiek galėsiu jam duoti..ar galėsiu atsižadėti labai daug ko...ar galėsiu su daug kuo susitaikyti...)

Tai tiek mano skepticizmo šia tema...

kaip užėjo noras pasiginčyti biggrin.gif

pvz mes pametinukus planavom, kad vaikui pirmam nebūtų liūdna, bet jei jis bus blogo charakterio - neatiduosiu biggrin.gif

manau čia ne toks noras, kad nenorėt gimdyt, bet vietoj to, kad gimdyt, gal geriau kažkam padorų gyvenimą padovanoti, tam kas jau gime ir liko niekam nereikalingas

o kodėl reikai diferencijuoti ir rodyti daugiau visko? jei pasiimi kūdikėli, gal galima su juo elgtis lygiai kaip ir su nuosavais vaikais?

mes taip pat galvojame apie trečio naro įsivaikinimą, kolkas tai yra tylus noras, maža svajonė kažkam padovanoti šiltus namus, mamą su tėčiu ir du brolius, išsilavinimą, rūpestį ir viską kas telpa šeimoje. BET man labiausiai baisu dėl genų kurie išlenda, jei pasiimčiau mažytį kūdikėlį ar jis nebus toks, kokį jį sukursim? gal kas turi kokių mokslinių straipsnių? tyrimų nuorodų?
Papildyta:
Ir dar svarbus klausimas, gal pasakysit kur pasiskaityti apie teises įtėvių/globėjų? man baisiausia būtų, kad atsisakę tėvai norėtų susigrąžinti, ar mes apsaugoti nuo to? juk paaugintam vaikui mes būtume tėvai, o ne tie kurie pagimdė. o mums jau būtų vaikas. ar gali jį išplėšti iš šeimos?
Papildyta:
QUOTE(jurgyna @ 2005 02 13, 22:03)
Manau, kad vaiko ivaikinimas yra is ties daug atsakingesnis dalykas, nei nutarimas susilaukti savojo. Juk paimi vaika tam, kad jis turetu mylincia seima, taciau ar gali buti tikra, kad ta vaika lygiai taip kaip savaji myles tavo vyras, ar lygiai taip pat juo dziaugsis ir popins ji mociutes, seneliai ir dedes? As pati jau seniai degu mintimi pasiimti vaikuti, taciau butent si mintis neduoda ramybes. Negaleciau matyti, kad mano pacios pagimdytas vaikas tarp giminiu labiau mylimas, nei ivaikintas. O dar kai anytai apie tai uzsiminiau, tai visai liudna pasidare...  schmoll.gif  Taciau visada busiu uz tai, kad tie vaikuciai turetu salia bent viena jam atsidavusi zmogu, nei gyventu vaiku namuose ir simtas ju dalintusi keliu geru (, o  kartais ir nevisai  cry.gif) aukletoju globa...

matyt tai baisiausia, kad šeimai priėmus tokį sprendimą ji nesulauks palaikymo iš aplinkos... verysad.gif mano anyta ir mama taip pat nesidžiaugia šia mūsų idėja.. tai baisu, kad tą vaiką išskirs š kitų. O aš su vyru manau, kad tikrai pamiltume nuoširdžia tėviška meile. Juk širdis beribė smile.gif
Atsakyti
Du klausimai: ką mes galime duoti vaikui (į tai jau apačioje atsakyta) ir ką vaikas gali duoti jums?

Vaikas jums duos galimybę jį mylėti ir žinojimą, kad padarėte viską, kad jo gyvenimas kuo sėkmingiau susiklostytų. Jei imsite vaiką su šiomis viltimis, visa kitą ką gausite daugiau (gerą sveikatą, gerą elgesį ar norą mokytis) tik teiks papildomą džiaugsmą.

Jeigu gi iš karto nuspręsite, kad norite daugiau ir kažko negausite - tada tikėtina, ateis nusivylimas. Beje ko nors daugiau tikėtis yra be galo rizikinga ir su biologiniais vaikais.

Į klausimą ar vaikas bus toks kokį sukursite, jei pasiimsite kūdikėlį man labai gražiai atsako K. Gibrano žodžiai (beje, jis kalba apie biologinius vaikus):

Jūsų vaikai nėra jūsų.
Jie sūnūs ir dukros Gyvenimo, paties savęs besiilginčio.
Jie ateina per jus, bet ne iš jūsų,
Ir nors jie su jumis, bet jie jums nepriklauso.

Jūs galit duoti jiems savo meilę, bet ne savo mintis,
Nes jie turi savąsias.
Jūs galit priglausti jų kūnus, bet ne jų sielas,
Nes jų sielos gyvena rytdienos rūme, kuriame jūs negalit apsilankyti netgi savo svajonėse.
Jūs galit stengtis būti tokie kaip jie, bet nesistenkit jų padaryti panašių į save.
Nes gyvenimas negrįžta atgalios ir negaišta su vakarykščia diena.

QUOTE(tindiriushka @ 2012 12 30, 01:27)
Mes taip pat galvojame apie trečio naro įsivaikinimą, kolkas tai yra tylus noras, maža svajonė kažkam padovanoti šiltus namus, mamą su tėčiu ir du brolius, išsilavinimą, rūpestį ir viską kas telpa šeimoje. BET man labiausiai baisu dėl genų kurie išlenda, jei pasiimčiau mažytį kūdikėlį ar jis nebus toks, kokį jį sukursim? gal kas turi kokių mokslinių straipsnių? tyrimų nuorodų?
Atsakyti
Tuo (moksliniais straipsniais, tyrimais) labai domėjausi prieš daugiau nei dešimt metų kai pasiėmėme pirmą dukrą. Tada daug laiko skyriau paieškai ir buvau suradusi nemažai. Aišku, jokių nuorodų per tiek metų neišsaugojau.

Svarbiausias dalykas, kurį radau buvo tai tyrimai rodo, kad tikimybė, kad mažame amžiuje įvaikintas vaikas turės problemų lygi tikimybei, kad jų turės biologinis vaikas. Kitaip sakant šiuo atveju skirtumo nebuvo.

O jei vaikas paimamas į šeimą jau kažkiek vyresnis (nebepamenu ribos, bet tarkime, kokie 3 metai), tai tada tikimybė, kad įvaikintas vaikas turės problemų jau yra net kelis kart (tikrai nepamenu skaičiaus) didesnė nei lyginant su biologiniais. Bet tai ne genų, o ilgalaikio vaiko traumavimo pasekmė.

Tačiau tiek tuose pačiuose tyrimuose radau, tiek patvirtina mano pačios nemaža patirtis, kad biologinių vaikų su problemomis (pirmiausia kalbu apie elgesio, mokymosi) iš normalių šeimų procentas yra didelis.

Peržiūrėkite pvz. hiperaktyvumo temą SM. Taigi niekas neapsaugos nuo to, kad pvz. jei imsite kūdikėlį ar pagimdysite dar vieną vaiką, jis nebus hiperaktyvus ir nesusidursite su minėtame skyrelyje aprašomais vargais. Arba kad vaikas nebus autistas (tai paaiškėja apie 2-3 gyvenimo metus).


QUOTE(tindiriushka @ 2012 12 30, 01:27)
BET man labiausiai baisu dėl genų kurie išlenda, jei pasiimčiau mažytį kūdikėlį ar jis nebus toks, kokį jį sukursim? gal kas turi kokių mokslinių straipsnių? tyrimų nuorodų?

Atsakyti
QUOTE(tindiriushka @ 2012 12 30, 01:27)
matyt tai baisiausia, kad šeimai priėmus tokį sprendimą ji nesulauks palaikymo iš aplinkos...  verysad.gif mano anyta ir mama taip pat nesidžiaugia šia mūsų idėja.. tai baisu, kad tą vaiką išskirs iš kitų.
Ganėtinai nemalonu,kai nėra palaikymo.Bet išgyventi galima.Kol nepasiėmėm pirmos dukrytės,niekam nesakėm.Vėliau anyta klausė,kodėl slėpėm.Ogi todėl,kad jau patiems buvo nelengva,o dar atlaikyt aplinkos spaudimą doh.gif
Ir dar vienas niuansas : augdami vaikai sukelia problemų.Kartais norisi kam nors pasipasakot,pasiguost.Gauti dozę supratimo ir užuojautos.Bet dažnai tenka išgirsti : o ko iš jo/s tikėtis,kokie genai,kokia praeitis... O juk bio dar ne to prikrečia ir niekas genų neprikiša.

** _██_*。*./ *\ .ž* .ž.*.★* *★ 。*
ž. (“••)*ž°*/.♫.♫\*ž.*. ž_Π_____. * ž*
.°( . • . ) ž°./• '♫ •\.,ž*./______/~\*. ž*.。ž* ž. *。
*(...'•'.. ) *ž╬╬╬╬╬ž°.'''|田田...|門|╬╬╬╬ .
˜"*°••°*"˜`“˜"*°••°*"˜` “˜"*°“˜"*°••°*"˜`“˜"*°
Atsakyti
Man irgi guodžiantis teko išgirsti- ar tau to reikėjo... doh.gif Kai tas pats žmogus guodėsi savo vyro poelgiu, norėjau to paties paklausti cool.gif Bet patylėjau, nes esu labai protinga nail.gif:
Atsakyti
QUOTE(Šelma @ 2012 12 30, 17:17)
Man irgi guodžiantis teko išgirsti- ar tau to reikėjo...  doh.gif 
Ai,dar šitą pamiršau... doh.gif
Pati gi norėjai.Ar nesupratai,kur veliesi blink.gif
Atsakyti
QUOTE(Ute @ 2012 12 30, 15:04)
Du klausimai: ką mes galime duoti vaikui (į tai jau apačioje atsakyta) ir ką vaikas gali duoti jums?

Vaikas jums duos galimybę jį mylėti ir žinojimą, kad padarėte viską, kad jo gyvenimas kuo sėkmingiau susiklostytų. Jei imsite vaiką su šiomis viltimis, visa kitą ką gausite daugiau (gerą sveikatą, gerą elgesį ar norą mokytis) tik teiks papildomą džiaugsmą.



na, nei sveikata nepagerės, nei noro mokytis neįkvėpsite dėl to, kad neturėsite apibrėžtų (ar nujaučiamų) reikalavimų įvaikinamam vaikui.
o su nusivylimu susiduria pakankamai daug įtėvių/globėjų. Bent jau taip sakė psichologinėje tarnyboje.
Ir kažkaip galvoju, kad domėjimasis (kuo intensyvesnis, tuo labiau) gali suteikti įtėviams/globėjams daugiau nusivylimo, nes žiūrėdami į statistinius vidurkius ima prie jų derinti savo vaiką. Tarkime, kad vaikas, po trijų metų buvimo šeimoje (pirmokas) negeba apibrėžti kas yra šeima ir kas jai priklauso. Statistiškai per metus - du visi vaikai adaptuojasi šeimoje.

na, ir apskritai, tai labai individualu.
nors tiesą sakant, tas štampų dėliojimas - užknisantis. Pas jus 'ko nori iš įvaikinto', pas mus 'jos gi ribinis intelektas, negi galvoji kad išeis kas nors gero'. ir greta to 'jūs ją išnaudojate, tik pagalvokit, antrokė moka visus namų darbus'. sakau - jei jau nieko kito nebus įmanoma išmokyti, tai nors savarankiškai gyventi gal galės biggrin.gif

p.s. įdomiausia, kad 'ko jūs norit iš įvaikinto' kartoja vienintelė mieste vaikų psichiatrė. Buvau labai nuliūdusi, kol neįsikalbėjom su kita globėja. ot pagalba doh.gif iš specialisto lūpų mad.gif
Atsakyti
Šį pranešimą redagavo Karusia: 30 gruodžio 2012 - 19:10
QUOTE(Karusia @ 2012 12 30, 20:08)


p.s. įdomiausia, kad  'ko jūs norit iš įvaikinto' kartoja vienintelė mieste vaikų psichiatrė. Buvau labai nuliūdusi, kol neįsikalbėjom su kita globėja. ot pagalba doh.gif iš specialisto lūpų mad.gif


vat ko tu nori iš vienintelės psichiatrės biggrin.gif . Ji gi vienintelė- reiškia pati tobuliausia. Yr kitas/a, kur galėtų sudaryti konkurenciją, kontrolę, pasitikrinimą. Ne. Tai va.
Atsakyti
Savo darbe mačiau labai daug skaudžių patirčių, kai tėvai turi apibrėžtus ir/ar nujaučiamus reikalavimus biologiniam vaikui ir jis jų negali patenkinti. Tie reikalavimai kaip ir paprasti: neblogai mokytis, neblogai elgtis.

Negalėčiau sakyti, kad tėvai tokiais atvejais nusivilia bio vaikais, taip neapibūdinčiau to jausmo, bet arba savyje blokuoja suvokimą, kad kažkas negerai su vaiku ir kaltina aplinką, keičia darželius, mokyklas arba labai skaudžiai tai išgyvena, gėdijasi, tikrai mažuma tai priima tinkamai. Kartais net ir viską darant kas įmanoma nepavyksta pasiekti patenkinamos situacijos.

Mano nuomone daug lengviau auginti vaiką neturint išankstinių nuostatų koks jis turėtų būti (tada nebus nusivylimo, kad jis toks nėra), o priimti su visomis jo problemomis, turėti kasdieninius tikslus išplaukiančius iš to koks vaikas yra šiandien, kokios jo problemos, ką realiai galima padaryti ir stengtis šiandien pakilti vienu laipteliu aukštyn.

O dar pridėkime tai, kad vaikas nuoskaudą, nusivylimą juo pajunta...

Tai ką parašiau neturi nieko bendro su įvaikinimu.

P.s. Dėl noro mokytis - tai manau, kad jį daug lengviau įkvėpti neturint išankstinių nuostatų kaip turėtų mokytis vaikas. 4u.gif

QUOTE(Karusia @ 2012 12 30, 19:08)
na, nei sveikata nepagerės, nei noro mokytis neįkvėpsite dėl to, kad neturėsite apibrėžtų (ar nujaučiamų) reikalavimų įvaikinamam vaikui.

Atsakyti
Ute, svarbiausia tai kad vaikas ir vaiko augimas netaptų vieniteliu gyvenimo tikslu. Tai tada ir nenusivilsi taip visiškai. Jie nėra nerealizuotiems lūkesčiams patenkinti, o išeiti į savarnkišką SAVO gyvenimą. Tėvų funkcija užauginti jį savarnkišku.
Nusivylimai ir atradimai vaike- tai gyvenimo palydovai. Vienur nusivili, kitur apsidžiaugi, viena įdiegi, kita neišeina. Bandai iš naujo.
Apibrėžti reikalavimai ne vien tai dienai yra visada. Nes vis tiek reik žinoti kokia kryptim judi. Negali judėti per gyvenimą molekulės principu.
/Niekada ypatingai gyvenime nesureikšminau ir nesureikšminu meilės. Nei savo vaikams, nei vaikų man. Tai yra labai gražus ir malonus priedėlis prie bendro gyvenimo.Bet nedaugiau. Aš negaliu jos iš nieko reikalauti, ir iš manęs niekas jos negali reikalauti. Rūpestis kasdienis, pagarba- taip.
Aš suprantu, kad tu dabar labai šviežia mama ir visi jausmai vėl labai žvieži ir nauji. Nes jie skirti kūdikiui. Bet ir biologinį kūdikį arba išeina tėvams pamilti arba ne. Arba tam reikia kelių metų.
Atsakyti