Ilgai svarciau ar rasyti man, bet vistik parasysiu. Ziurejau vakar as ta laida ir Zulfijos vietoj pamaciau savo seseri. labai gaila, bet galiu paskyti tik tiek, kad ji neatsistos ant koju, ir tie vaikai yra jos pragyvenimo saltinis, kol gales tureti ju, tol ir gimdys. Tai, kad kas nors karts nuo karto ja remia tik susitiprina jos nenora dirbti ir paciai kapstytis is padeties, nes visada atsiras tas, kuris pades ir pagailes.
galiu pasakyti, kodel jos mama jos neremia, o gi tolde, kad jau turbut nebemato prasmes remti, kadangi dukra visiskai negalvoja ka daro. Man ji pasirode
silpnaprote (atsiprasau jei ka izeidziau) Dabar ji sedi rankas sudejusi, o parama krenta is dangaus. Ji ir jos vaikai nesupranta, kad gali buti kitaip, ir isivaizduoja, kad taip ir turi buti, kad jie yra nuskriausti gyvenimo ir visi aplinkiniais juos turi remti. Darbas irgi neiseitis, nes ilgai jame neissilaikys, prasides tokios pasakos, kad darbdaviai labai blogi, darbo salygos ziaurios ir t.t. galu gale pareiks, kad jai neapsimoka dirbti uz minimuma, nes ji gauna ir sededama namuose.
Labai noretusi tiketi, kad si mamyte ne tokia, kad ji pajegs atsistoti ant koju ir viskas bus gerai, bet deja, patirtis kalba visai ka kita.
Atsiprasau, kad taip nerisliai, bet emocijos verda, nelabai galiu ramiai minciu delioti
