Mikčiojimas

Mano dukra mikčioja nuo 3 metų, dabar jai 7. Nuolat lankomės pas logopedą, konsultuota pradžioje neurologo, psichiatro- nieko. Kaip galima padėti jai, ar yra kokie kubai, kokie nauji gydymo metodai?

Mikčiojimas – sudėtinga psichogeninė kalbėjimo ir bendravimo problema. Nepaisant daugelio mokslininkų ir praktikų tyrimų mikčiojimo mechanizmas nėra aiškus, priežastys tik numanomos. Mikčiojimas gali būti rimtu sutrikimu, turinčiu poveikį tiek vaiko gebėjimui bendrauti, tiek jo socializacijos procesui.
Dažniausiai vaikai mikčioti pradeda 2 – 4 metų, intensyviu nervų sistemos ir kalbos vystymosi laikotarpiu. Daugumai vaikų šis sutrikimas yra laikinas, vaikui augant jis natūraliai išnyksta. Apie 80% vaikų, sureguliavus vaiko dienos rėžimą ir aplinkos sąlygas, pamažu nustoja mikčioti. Tačiau tam tikrai daliai vaikų jis tampa nuolatiniu ir išlieka visą gyvenimą.
Jūsų atveju susiduriame su jau įsitvirtinusiu mikčiojimu ( nuo jo pasireiškimo pradžios jau praėjo keleri metai). Kalbėjimo kokybę riboja ir dizartrijos įtakoti artikuliacijos sutrikimai. Siekiant šalinti šį sutrikimą būtina taikyti visą kompleksą priemonių – šalinti pagrindinę priežastį, sutvarkyti mikčiojančiojo rėžimą, taikyti gydymą vaistais, psichoterapiją, nuoseklų ir sistemingą logopedinį darbą, ritmikos pratybas. Rekomenduojama mikčiojimą šalinti logopediniuose darželiuose, grupėse.
Neišgydžius mikčiojimo, jis „auga“ kartu su vaiku, formuodamas tam tikrus kompleksus. Jei atsiranda neurozių problemų, psichologų pagalba būtina ne tik mikčiojančiam vaikui, bet ir visai šeimai. Tėvai ir artimieji turėtų žinoti, kaip elgtis, kaip jie gali padėti savo vaikui.
Jūsų vaikui tikrai reikalinga profesionali logopedinė pagalba.
Šiuo metu knygynuose galite rasti nemažai literatūros apie mikčiojimą tėvams ir logopedams, kurioje aprašomi naujausi mikčiojimo šalinimo būdai. Pvz.:
N. Žutautienė „ Padėkime mikčiojančiajam vaikui“
Carl W.Dell „ Mokinių mikčiojimo šalinimas“
M. Frazer „Mikčiojančiųjų saviterapija“
Apie mikčiojančiųjų klubus teko girdėti tik tiek, jog Vilniuje veikia suaugusių mikčiojančiųjų klubas.
Dėl mokesčio už darželį kompensavimo: mokestis sumažinamas tik nustačius sunkius vystymosi sutrikimus (pedagoginėje psichologinėje tarnyboje).

Noreciau paklausti gerb. logopedes.
Mano vyras mikcioja. Kokia itaka tai gali tureti musu dukrytes kalbos raidai? Ar sis sutrikimas gali buti paveldimas? (Dukrytei dabar 1, 5 m)

mano brolis mikcioja nuo 3 metu, jam dabar jau 17, kai ji isgasdino tamsoje vyresnis pusbrolis. niekas jam nepadejo nei logopedas, nei neurologe. as manau, kad mikciojima turi pats vaikas nugaleti,stengdamasis raiskiai kalbeti, kitaip niekas nepades. kai nesusinervines bendrauja brolis gerai kalba, uztenka susinervinti,tada ne vieno zodzio neistaria...

Mano sunus,budamas 3m.issigando suns ir pradejo mykcioti.Senyvo amziaus logopede patare su juo daug dainuoti ir ramiu tonu kalbeti,neleisti nervintis.Valandu valandas leisdavau su juo ramiai laika,daug dainavom.Mykciojimas visiskai isnyko.Buvo prognoze,kad gali tai pasikartoti pradejus eiti i mokykla arba paauglysteje.Kolkas mykciojimas nepasikartojo,bet dabar jis jau paauglys.Tikimes,kad viskas bus gerai.

As pats mikcioju iki siol Teko maziau kalbeti (kai kada labai pravercia), teko ir tenka daugiau dainuoti (praverte), taciau, kad nuo to butu labai linksma, nepasakyciau .. Dukros linksminasi megdziodamos , taciau pastebejau, kad jei ka nori daug ir labai protingai pasakyti - tai net ir megdzioti nereikia.. Vyresniajai praejo, tikiuosi jaunesniajai taip pat praeis.. Kiek teko patirt - berniuku mikciojanciu zymiai daugiau.. Ir kiek teko taip pat patirt - itin sudirgindavo ivairus tipo terapiniai mikciojanciuju susiejimai, nes saves jau pripratau nebegirdeti, taciau girdedamas kitus, susinervinu del saves.. Na ir nepatartina klausyti savo audio/vaizdo irasu - ten viskas kaip ant delno.. Taip pat nervindavo ir tebenervina ivairus prisiskaiciusiu, bet sveiku gydytoju teoriniai moralai..

Winner,
Mikčiojimo atsiradimo priežastys, kaip ir pats procesas, visdar nėra atskleistos ir aiškios. Viena iš priežasčių įvardijamas ir paveldėjimas. Tačiau tai reikėtų suprasti tik kaip įgimtą polinkį jam: priklausomai nuo gyvenimo aplinkybių, toks polinkis gali pasireikšti arba ne. Įvairūs neigiami rizikos faktoriai (baimės, išgąsčiai ir pan.) gali sudaryti prielaidas polinkiui mikčioti realizuotis.


Papildyta @ [mergetime]1080829846[/mergetime]
Sfinxute
Mikčiojimas gali būti šalinamas įvairiais būdais (logopedo, neurologo, psichologo, psichiatro). Daugeliu atvejų geriausių rezultatų galima pasiekti taikant kompleksinę terapiją. Tačiau kalbant apie mikčiojima reikėtų pabrėžti, kad tai yra ir psichologinis sutrikimas. Todėl labai svarbu, kad mikčiojantysis pats išmoktų "susidoroti" su atsirandančiais "užsikirtimais", t.y. sugebėtų įvairiose situacijose reguliuoti savo kalbėjimą. Jūsų brolio atveju mikčiojimas jau yra įsitvirtinęs ir, iš tiesų, padėti jam išmokti sklandžiai kalbėti gali tik jis pats.

Manau, kad mikciojimas - tai nera paveldimas dalykas. Tai isgascio ir psichologiniu traumu pasekme. Cia ne kalbos padargai kalti, o "zodis smegenyse stringa".
Mano vyras mikcioja. KAi su svetimais zmonemis kalba arba telefonu, beveik visai iskalbeti negali. Jam sunku ir darba rasti, nes Lietuvoje i tai visi ziuri labai nepalankiai. Zmones nekantrus. Viena karta grizom abu is komandiruotes, o muitininkas lietuvis ir klausia, is kkur vaziuojam. Vyras uzsikirsdamas bande paaiskinit. Muitininkas neiskente ir saukti pradejo. Tada isikisau as, ir jam "mazai nepasirode"
Ejo pas psichologa. TAi gyde psichotropikais. Tada buvo geriau, bet kai prie ju priprato, tai kiek vargo turejau, kol atprato. Tai kaip narkotikai. Is pradziu po puse tabletes, po to visa o po to po pusantros ir t.t. Girdejau kad yra kvepavimo pratimai kazkokie. Bet kur juos ismokti. Gal kas zinote kokia privacia logopede? Bande eiti i poliklinika. TAi viena karta ir mane kartu nusivede, kad pamatyciau "metodus". Tai daktarei visiskai dalampacki buvo ka ir kaip ji daro. Pasibaisejau!

Nieko neturedamas asmeniskai pries bet kuri gydytoja, taip pat esu tos nuomones, kad jie 'megaujasi' savo nezinojimu, ir fantazuodami ivairias metodikas, renkasi sau medizgos rasto darbams.. Kadangi cia yra glaudziai susijusios fiziologiniai, psichologiniai bei is dalies paveldimi dalykai - 'fantazuoti' ir modeliuoti galima pakankamai ivairiai.. Kadangi, kaip jau minejau, pats perejau ivairius modelius - tai teko ir psichotropikus gerti (Pukas ar Puras nustate, kad man depresija)(veliau miegodavau mokykloje per pamokas), ir burelius lankyti (smagu matyti, kai burelio vadovas-gydytojas skaito sukonspektuota metodine medziaga), ir i stovyklas vaziuoti (veliau, isedes i traukini, grizau namo, ne Viniuje, mat buvo) - visa tai, mano manymu - klaidinga kryptis.. , nes buti tarpe tokiu paciu reiskia pripazinti, kad esi nevisavertis, o siuo atveju taip nera, o yra ribota saviisraiskos galimybe.. Situacija pozityviau keitesi, pradejus man dainuoti choruose, ansambliuose, groti orkestruose, vaidinti spektakliuose (!) (pagrindines roles).. arba rasyti rasinius.. Stai kur motyvacija.. Normalus lygiu zmoniu kolektyvai, turintys laiko, kantrybes ir konkretu tiksla..
Kas dar svarbu? Be abejo - aplinka.. Jei gydytojas su tavimi kalba kaip su idiotu, is leto, teeeeesdaaaaaaaamaaaaaaaaaaas balses ir besisypsodamas - tipo - viskas ok, o as kieciausias gydytojas (Kristina-Ona, pvz), tai ate, gydytojau..
Taigi dar karta - rami aplinka ir galimybe uzbaigti savo minti..

Visuomet yra žmonių, kurie negali gauti profesionalios pagalbos, o kai kurie iš pagalbos nepatiria jokios naudos. Tačiau net ir sulaukus kompetetingos pagalbos, terapijos sėkmė priklauso nuo mikčiojančiojo pastangų: emocijų, gebėjimo "užmiršti", kad yra mikčiojantysis, kitų pagalbos priėmimo, motyvacijos.
Kiekvienam mikčiojančiam, norinčiam išmokti valdyti mikčiojimą, vertėtų perskaityti amerikiečių autoriaus M. Frazer knygą "Mikčiojančiųjų saviterapija" (1998 m. išversta į lietuvių kalbą), kurioje galima atrasti daug naudingų kalbos terapeutų ir gydytojų, kurie patys mikčiojo, patarimų kaip išvengti kalbėjimo nesklandumų.

Sūnui dabar beveik 3,5 m. Neseniai pastebėjau, kad pradėjo mikčioti. Kažkokių akivaizdžių priežasčių lyg ir nebuvo, dienos režimas sureguliuotas, į darželį eina beveik metus ir noriai, šeimoj santykiai geri ir pan. Anksčiau pas jį buvo kitos kalbėjimo problemos - neištardavo kai kurių garsų, kartais priebalses keisdavo vietom. Per paskutinį pusmetį pradėjo kur kas aiškiau kalbėti (nors dar nevisiškai normaliai), bet dabar išlindo tas nelemtas mikčiojimas .
Norėčiau paklausti, nuo kada reikėtų ieškoti specialistų pagalbos, ar galima kažkaip padėti vaikui "namų sąlygomis"? Ačiū!

Jei pastebėjote, jog vaikas pradėjo mikčioti, nedelsdami pasikonsultuokite su specialistais. Pirmiausia pasikalbėkite su pediatru, kuris, jei reikės, nusiųs jus ir pas logopedą. Logopedas įvertins vaiko kalbą ir patars kaip elgtis. Be to, tokio amžiaus vaikui skiemenų ar žodžių pakartojimai ne visada yra susiję su mikčiojimu. Apie 80% 2- 5 metų vaikų kartoja skiemenis ir žodžius, kai susiduria su sunkumais reikšdami mintis.
Susidūrus su tikru mikčiojimu svarbiausia, kad vaikas nepajustų savo kalbos trūkumo. Būtina pašalinti mikčiojimo priežastį. Stebėkite vaiką, išsiaiškinkite situacijas, kai pradedama "užsikirtinėti" ir jų venkite. Vaikučio artimieji su juo turėtų kalbėti lėčiau, ramiu balsu. Ypatingas dėmesys turi būti skiriamas ir apribotam kalbiniam bendravimui. Daugiau skatinkite tokią veiklą, kur nereikalinga kalba: įvairūs stalo žaidimai, piešimas ir kt. Užsikirtimų taip pat padeda išvengti dainelių dainavimas, eilėraštukų deklavimas. Būtina ramybė namuose ir poilsis.