Bet svarbiausia, rugpjūčio mėnesį aš sutikau JĮ, savo brangenybę, dviejų nuostabių dukrelių Tėtį...
o po poros metų rūgpjūčio mėn. atšokome savo vestuves
Vasara jau skaičiavo paskutines savo dieneles, o aš, panirusi savo apmąstymuose, žiūrėjau į bangas... Netikėtai, pajutusi kažkokią nenugalimą trauką atsisukau ir išvydau dvi nuostabias akis įsmeigtas į mane. Nusišypsojau (tik vėliau sužinojau, kad mano šypsena jį pakerėjo). Užkalbino, net nepamenu ką atsakiau, bet kalbėjome ilgai ilgai, net nepajutome kaip nusileido saulė, sužibo žvaigždės. Savo pokalbius ant jūros kranto pratęsdavome kas vakarą, deja, tų vakarų vis mažėjo ir mažėjo (rugsėjį jam reikėjo išvykti į kitą miestą). Tačiau vieną vakarą taip mums bekalbant, bežarstant smėlį, stebint besileidžiančią saulę, nutiko neįtikėtinas dalykas - iš debesų susiformavo dvi strėlės! Tai iki šiol sakome, kad tada Amūras pervėrė mūsų širdis savo strėlėmis. Tikiuosi, kad šios strėlės atlaikys visus likimo išbandymus
Tad štai tokia romantiška mūsų Meilės istorija...
