Trynukų istorija

Mums jau 8 men.

Edvinukas-10kg. 75cm.
Arvydukas-9,800kg. 74cm.
Beatute-8,100kg. 70cm.

Fantastiška  istorija       
Neseniai ir aš sapnavau, kad trynukus auginu Gal išsipildys?  

DZIAUGIUOSI KARTU,MES TUREJOM DU SUNUS,KAI PASTOJAU VEL,NETIKEJAU,KAD BUS DUKRYTE,NES GARANTAVO BERNIUKA.VISU NUOSTABAI,SULAUKEME PORYTES,DVYNIU,ZINAU,KOKS DZIAUGSMASMAMAI,KAI GIMSTA MERGYTE.AUKIT SVEIKI!

Suuuper    Trys kleckiukai, trys džiaugsmeliai    Labai graži istorija, aukit sveikučiai, gražučiai ir tvirti    Ir kaip smagu - keturi broliukai ir viena sesytė 

palinkesiu,kad issipildytu

Po metų ir 4 mėnesių draugystės su MB,nusprendėm,kad jau laikas butu ir mums susilaukti mūsų bendros meilės vaisiaus.
    Po bandymo pirkom testus,laukėm tų palaimingų dviejų juostelių.Vienas testas vieną dieną,kitą dieną jau du testai,dar kitą vėl ir vėl,ir vėl.NEPASISEKĖ.Jau beveik imu kaltint savo metus,visgi jau virš 30m. Ir visai nesvarbu,kad tikrinaus dar tik savaitę.Ir tuo labiau nepagalvojau,kad dar tik nepilnai trys savaitės tepraėjo,po bandymo.
    Ryte išleidau MB į darbą,vaikus vyresnėlius į mokyklą.Ir vėl pasiėmiau testą.Bandymas.Štai ta antra juostelė.Pagaliau.Iš laimės nebežinau ką daryti,net laimės ašarėlė nuriedėjo.Skambint MB ar laukti kol sugryš?Nusprendžiu laukti.Nerandu sau vietos,taip noriu su kažkuo pasidalint savo laime.Pagalvoju,juk mano MB gryš tik trečiadienį.Neiškęsiu.Paskambinu ir pranešu naujausią žinią.O kaip jis apsidžiaugė.VALIO BŪSIU TĖVELIS.Vėl ir vėl prisipažinom meilėje.Kad niekada nepaliksim vienas kito ir t.t.
    Tylėjom abu,niekam nesakėm.O vaikščiojom lyg ant sparnų.Išėjau atostogų 2 savaitėm.Pakeičiau darbą,kad būtų mažesnės darbo valandos.Viskas klostės puikiai.Pradėjom diskutuot,kuris ko norėtumėm.Aš labiausiai norėjau dukrytės,nes juk jau 2 sūnus turiu,MB sūnaus,na kaip be pratęsimo giminės.Viskas norim dvynukų.
    Pilvelis jau iš kart sparčiai auga,viskas būs dvynukai.Pradedu lankytis pas daktarus.Nėštumui viskas labai gerai.Tik va mamytės kraujas nusilpęs reikia vitaminų,gerti burokėlių sultis.Viską vykdau sąžiningai.Pasitaiso tyrimai.Užteks vien vitaminų.Jaučiuosi gerai.Nusprendėm pasakyti artimiausiems šeimos nariams,kad būs kūdikėlis.Ir kai sakėm,tai vis pridurdavom,kad būs dvynukai.Niekas netikėjo.O mes jaučiam,kad bus ne vienas.Lai netiki,kai gims pamatys.
    Atėjo metas ehoskopui.MB išsiprašė iš darbo.Nuvažiuojam,sulaukiam savo eilės.Paprašau daktaro,kad leistų MB dalyvauti.Sutiko.O kaip jaudulys ima.Daktaras tikrina.Įdėmiai žiūri.Na tėveli,ar matai?Vyras susmeigia visą žvilgsnį į monitorių.Sako:oho koks didelis.Daktaras nusišypso ir sako:Ne didelis .O DU yra.Vos nepašokau iš lovos iš džiaugsmo.Svajonė išsipildė,nuojauta nemelavo.Jau šypsomės abu,tik vienas į kitą žvilgčiodami.Kokia laimė,taip norisi rėkt iš laimės.O daktaras toliau apžiūrinėja.Jau nusibodo man čia gulėt,paleiskit,kad galėtume pasidžiaugt normaliai(tik pagalvoju)MB seka jo judesius,negali atsižiūrėt.O daktaras sako:Matu tris.Atsuka monitorių man.Parodo;vienas,antras,trečias.Aš tik apsidžiaugiau,tai dagiau nei norėjau.Laimės ašara nuriedėjo skruostu.jau visai nesitveriu savy,taip noriu apkabint savo MB.Šypsaus plačiai.Spinduliuoju savo laimę.Daktaras paklausė,kaip jaučiuos.ESU LAIMINGA,pasakiau.O MB negali akių atitraukt nuo vaikiukų.Susijaudino,net virpėt pradėjo,išbalo.Atminčiai gavom nuotraukytę,ir siuntimą į Klaipėdą.Dktaras dar pasakė,kad kai mane pamatė,tai manė,kad tuoj gimdyt turėsiu(labai jau didelis pilvelis)Išėjom apsikabinę.,jau Žodžių nereikėjo.
    Nusprendėm,kad šitos naujienos neslėpsim.Paskambinom ir pranešėm savo DIDŽIĄJĄ žinią.Dauguma iš karto netikėjo,galvojo,kad meluojam,kaip su dvynukais.Bet vėliau suprato,kad čia tiesa.
    O kaip laukėm pirmųjų judesių.Ir vėl džiaugsmo begalės buvo.Abu rankas laikėm ant pilvo ir spėliojom kuris sujuda.Kai įspirdavo skaudžiai,prašydavom,kad daugiau,taip stipriai nespirtų.Kalbėjomės,davėm klausyt muzikos ir t.t.

    Visas nėštumas buvo be komplikacijų,nė kartelio negulėjom ligoninėje.Aišku pilvo Didumas vargino paskutiniu metu.Jau biliotenį  du mėnesius buvau gavus,kol išėjau i dekretą.
    Vasario pabaigoj atšokom vestuves.Jau vaikai pagal visus įstatymus bus mūsų abiejų.Galės nešioti tėvelio pavardę ir nereiks sukti galvos,kodėl mamos pavardė kitokia.
    Kovo 22d. nuvažiavom apsipirkti.Gryžę atsigulėm pailsėt.Užmigau.Ir staiga pašokau nuo didžiulio skausmo.Buvo jau 35sav.Mūsų pilveliui.Pradėjau verkt,nes nesuvokiau kas darosi.Vyras pašoko ir pasakė,kad viskas,važiuojam į ligonine.Nusprendėm važiuot i Klaipėdą,kad pažiūrėtų ar viskas gerai,o tada,gal į Kauną spėsim.nuvažiuojant dar kartelį sudūrė.Nuvažiavom  apie 18val.Kai įėjom sesutė paklausė kas yra.Pasakiau,kad pajutau 2 skausmus(per val.)paprašiau,kad apžiūrėtų,ar neprasidėjo gimdymas.Ji buvo nemandagi,kol nepasakiau,kad laukiuosi trynukų.Tada pakvietė daktarę.Ji apžiūrėjo ir paguldė mus į patologinį.Vyras išvažiavo namo,nes neaišku,kada viskas vyks,juk dar tik pradžia.Patikrino ehoskopu(rado tik du vaikiukus).Pasidarė neramu,negi galėjo,kas nutikt vienam vaikelui.Skaudėjo širdis dėl nežinios.Prijungė,kad pasiklausyt širdelių,Jau rado visas tris ir plakė gerai.Palengvėjo,vėl nurimau.Viskas gerai,lauksim.
    Kovo 23d.VELYKOS.Naktį,apie 12val,vėl skausmas,einu pasakyt akušerėms,kad skauda.Skausmas vėl stiprus,bet nueinu.Vėl einam klausytis širdelių.Ateina daktaras,kad galėtų įvertint situaciją.Jaučiuosi gerai,esu rami,juk geri specialistai apžiūri.Širdelės vis plaka,gražiai,viskas gerai.Tik daktaras klausia ar nejaučiu sąrėmių.Nejaučiu.Tik kai daktaras pagal aparatą pasako,kad jau turėčiau jaust,lyg ir jaučiu švelnų maudimą.
  NUOSPRENDIS.Sutinki,kad operuočiau aš paklausė daktaras KRIŠTONAVIČIUS.Sutinku.2val.Pasirašau popierius,paruošia mane operacijai.Jaudinuosi,bijau,džiaugiuosi.Jausmų begalė.Pasiimu telefoną,reikia vyrui paskambint,kad atvažiuotų.JAU.Jau prasideda,jau greit susitiksim su savo trynukais.Pagaliau galėsim paimt juos ant rankų.Jau ir vardai sugalvoti(2 berniukams ir mergytei).Nors žinom tik,kad būs du sūneliai.O trečio taip niekas ir nematė,kas bus.Manau,kad sūnus,tikiuosi dukrytės.Vyras visada kartojo,kad bus durrytė.Kas žino,pamatysim.Jau 2.15val.atvažiavom į operacinę.Pilna darbuotojų:akušerės,daktarai,sesutės.Svarbiausia,kad jau tuoj pamatysiu vaikelius.kad tik jie būtų sveikučiai,kad tik nieko nenutiktų.Jjau vaistai veikia.Nieko nejaučiu,tik pykina.Viena darbuotoja stovi šalia manęs,glosto man galva,klausinėja kaip jaučiuos.Tik šmėsteli mintis,kokia maloni moteris.Žinau,kad neatsiminsiu nė vieno,kas taip rūpinas manim.
    Praeina pykinimas.2.29val.BERNIUKAS.(2,750g.48cm.).Pagaliau.Pamatau,tik akies krašteliu,kai išneša sutvarkyt mažiuko.Jis verkia,vadinasi viskas gerai.2.30val BERNIUKAS.(3050g.50cm). ir vėl vos pamatau.Pagalvoju,kodėl jų neatneša man parodyt,juk taip noriu pamatyt.Vėl verkia,Širdyje jaučiu,kad viskas gerai,bet pagalvoju,gal ten pirmasis verkia.2.31val.MERGYTĖ.(2.570g.49cm)..Ta moteris,kuri taip rūpinos manim ir glostė veidą.Iš laimės vos nešokinėja.Man tik ašaros pasileido skruostu.Laimės ašaros.Štai ta slapukė,pagaliau gavo pasirodyt.Verkia,jos verksmas kitoks.DIEVE kokia aš laiminga.Juk taip jos troškau.Pagaliau.Na bet noriu pamatyt juos.Jaučiu,kad viskas jiems gerai,tai kodėl man jų neatneša.Eina sekundės kaip valandos.Pagaliau atnešė parodyt sūnų.O koks jis mažytis,gražuoliukas.Jis mūsų.Negaliu net paliest,rankos pririštos.Atneša mergytę.Ji visai mažutė.O gražutė,mielutė.O kur trečias,kodėl neatneša trečio.gal kas negerai.Jį jau išnešė,net nespėjus pažiūrėt.Bet pasako,kad jie sveiki,jiems viskas gerai.Tik jiems šalta,Reikia nešt apklot šiltai.Mergytei reikia į inkubatorių.Vaikų sveikata svarbiausiai.Nors širdis plyšta,kad jie negali būti su manimi.
  Didžiausą berniuką pavadinom tėvelio garbei-Arvydu.Vyriausią iš trynukų pavadinom Edvinu.Dukrytę-Beata.
  Pagaliau baigia tvarkyt mane,jau nežinau kiek valandų,tai man nebesvarbu.Išveža kažkur,kad palaukt,kol atsigaus kūnas po narkozės.Suleidžia morfijaus.Aprimstu,norisi miego.Bet neina miegot,noriu būt su savo kruopytėm,noriu pamatyt juos.Kur vyras,negi dar neatvažiavo.Vėl verkiu,bet kartu ir džiaugiuosi,juk mano vaikiukams viskas gerai.
    Pagaliau veža mane į palatą.Pakeliui ir vyrą sutikom.Pamatau ir apsiverkiu.TURIM DUKRYTĘ,visi trys sveiki.jis pasveikino mane.Apsikabinom,Žodžių nebereikėjo.Jaučiau jo palaikymą ir daugiau nieko nebereikėjo.
    Atėjo mano daktaras ir nuvedė parodyt tėveliui vaikučius.Pavydžiu,kad aš negaliu matyti.Bet jis parneša nuotraukyčių.Smagu nors taip matyti mūsų mažuosius džiaugsmelius.
    Visur verkia vaikiukai,tik manųjų nėra šalia. dvi paras,taip skaudino man širdį.,Paskui jau nuvežė mane pas jų.Jau tada galėjau paliest juos,berniukus galėjau ir ant rankų paimt.Kaip miela,kaip puiku matyt pagaliau juos.Vėl norisi verkti(oi tas jautrumas).Taip juos myliu,taip noriu visada jaust juos šalia savęs.nesinori visai išvažiuot nuo jų.
    Ir tik po 5d.(kovo 28d.)mus jau paguldė į vieną palatą.Dabar jau galėsiu džiaugtis jais visą parą.galėsiu juos myluot,maitint,keist sauskelnes.Galėsiu RŪPINTIS jais,kaip kiekviena mama,kad rūpinasi savo mažaisiais kūdikėliais.Pagaliau jau galiu ir vėl vadint save mama.
    Namo mus išleido po dviejų savaičių.Pagal Apgar įvertinti buvo berniukai 9-9b. mergytė 8-9b.
    Dabar mums jau 7mėn.ir 14d.Esu laiminga mama.Kiekvieną diena jie su manim.Auga mažyliai aspsupti meilės.Kaip gera,kad jie su mumis.