QUOTE(VRed @ 2009 01 10, 00:27)
jau rasiau cia apie tai, ir nemazai
taip, as jau dabar zinau, kad ta vaika nesiosiu ne sau. ir kad prasides jis ne is manes. kiek manyje bus meiles tam vaikui, as nezinau, bet ir kalbesiu, ir lopsines dainuosu, ir knygas skaitysiu. mama to vaiko ne as. kad kunui bus sunku as zinau - buvau apie tai perspeta tiek specialistu tiek suromamu kurios tai yra patyre. Esu stipri - susidorosiu

tikiu tuom
Bet visien, žinokit, man sunku suvokti,
kur, tarpe tarp knygų skaitymo, lopšinių dainavimo, pilvo glostymo ir
nemeilės vaikui bus jūsų širdis?
Ir kam ta stiprybė? Vardan ko? Kokiu tikslu...? Suprantat, sunku matyti tikslą, kai jis niekur neveda. Į pabaigą. Tiek to, atmeskim šonan materialinius aspektus. Juk, kai pagalvoji, tai yra visgi labai rizikinga - gauti arkliškas hormonų dozes, kas ganėtinai išreguliuos organizmą, teoriškai galimos nėštumo ir gimdymo komplikacijos...Aš suprantu, kai žmonės tokius pragaro kelius praeina, kad galėtų pasigimdyti sau vaiką, su viltimi užauginti jį ir ramiai kada nors pasitraukti iš šito pasaulio, palikus po savęs atžalą...Suprantu, kai žmonės praeina kitokius sudėtingus kelius, prisiimdami globoti vaiką, jį užauginti ir taip padaryti jį savu, vėlgi tam, kad žemėje kelias nebūtų nueitas tuščiai. Visa tai yra susiję su ateitimi, gyvenimu į priekį. Bet jūsų atveju nėra nei gyvenimo į priekį, nei ateities. Tai vardan ko leisti savo organizmą taip stekenti ir rizikuoti savo sveikata ? Kaip begalvočiau - šito nesuprantu