
Tai va, kita diena nuvareme panardyti. Tiesa, ne su Shalimar, kuri iki siol dar neatsirado (dingo b zinios, rimtai) ir ne su mamaulia, kuriai ispudziu jau nuo pernai pakako visam gyvenimui, o su dar viena lietuve, kuri apsistojo pas mus viesbutyje.
Viskas butu buve gerai, jei ne uzklupes lietus. Lijo beveik visa diena ir buvo ziauriai salta. Gerai, kad laive turejo pledus, tai visi turistai po kelis susisupe stovejo ar sedejo, kad visai nesubimbaletu.
Na, nardymo ispudziai kuo puikiausi. Si syki pakliuvo gerokai santuresnis instruktorius, nei pernai


Po pirmojo panerimo daugiau, nei puse jachtos issireikalavo sugrazinti juos i kranta, nes susalo nerealiai. Kol laukeme antrojo panerimo (patys istvermingiausi) mano instruktorius visa laika nuo manes akiu neatitrauke, savo megztini, kad nesusalciau siule visaip. Kai jau atejo metas nerti, viena rusike nusprende pasirinkti mano instruktoriu, tipo jinai su juo nori nerti. Bet maniskis jau buvo pasirinkes mane ir rusike liko ant ledo

Antras panerimas is viso buvo fantastiskas pilnaja sio zodzio prasme. Kadangi sis instruktorius sieke man ispudi padaryti ne grabaliodamasis, o kuo daugiau parodydamas povandenini pasauli, tai jam ir pavyko. nerem tarp povandeniniu uolu, baidem kazkokius man iki tol nematytus vandens gyvunus (kazkokie keisti, prisiklijave prie akmenu ir isskleide kazkokia balta neaiskia puokste, bet vos prie tos puokstes prisilieti, jinai isitraukia i kazkoki vamzdeli). Po to da lietem kazkokiu skeistus vandens gyvunus. vienas is ju buvo panasus i kirmele kuri, ja paemus i rankas, suploneja. Bet kai ja lieti, toks jausmas. lyg laikytum barchatini kaspina.
Po to dave man i rankas maza akmenuka ir liepe juo belsti i dideli akmeni. Aplink mus mygom susirinko pulkas zuvu. Po to mes dar pasokom po vandeniu titaniskai ir jis man padovanojo kriauklyciu. Bet tai dar ne viskas. Kai iki virsaus liko kokie sesi metrai, jis is burnos issitauke kandikli. Pirmas isudis buvo ne koks, bet jo akyse buvo visiska ramybe. Ir ka gi jis padare? Ogi pabuciavo man abi rankas

Na ir viskas, nardymas baigesi. Bet tesdama pernykste tradicija as panorau su tuo savo instruktorium nusifotkinti. Kai paprasiau, mane paeme uz rankos ir jau nebepaleido. Kviete i pasimatyma. Bet jo rusu kalba yra lygiai tokia pati, kaip ir mano turku, o sau buvau pazadejusi, kad i pasimatymus su jokiais nesusisnekeliais nevaiksciosiu. Jis klausia, ar galesim si vkara paguliatj, o kai as paklausiau kur, jis jau nebesugebejo atsakyti. Pasikviete rusiskai kalbanti instruktoriu, kad pagelbetu. Nu tai as tam instruktoriui ir sakau, kad problemu nebutu, jei as galeciau su uo susisneketi. Oj, sako, laisvai galesi varyt rusiskai. Kaip sakau laisvai, jei jau dabar negali jis nei zodzio islementi. Nu tai, sako, susijaudino ir pamirso
