Apie tai, kaip motiniškas instinktas miegojo - Gimdymo istorijos

Niekada savęs neįsivaizdavau mamos vaidmenyje. Atrodė, kad esu per jauna, nesubrendusi, tam dar nepasiruošusi. Bijojau, kad reiks atsisakyti visų linksmybių su draugėmis, laisvo gyvenimo TIK sau ir tapti namų šeimininke. Tačiau laikas nenumaldomai bėgo...30- metis vis artėjo ir artėjo. Pagal liaudies išmintį ir šiaip, visokių protingų žmonių straipsnius, žinojau, kad pirmą vaiką reikia pagimdyti iki 30 metų. Niekada netroškau turėti vaikų, niekada neaikčiodavau iš nuostabos išvydusi mažus kūdikėlius, tačiau galvoje vis kirbėjo – REIKIA. Na, reikia, tai reikia. Kovo mėnesį, besėdėdama darbe prie kompo, pradėjau galvoti, kaip čia man išėjus iš to „durno“ darbo, ar bent jau pailsėjus nuo jo

. Pasiėmiau kalendorių ir pradėjau kurti planą chuliganą. Jei jau noriu vaiko, tai noriu kad gimtų vasarą. Vadinasi, dar turiu šiek tiek laiko pasiruošti morališkai (gal dar atsiras tas motiniškas instinktas?...)

Grįžusi po darbo, savo planus išdėsčiau vyrui. Jis neprieštaravo. Atrodė, kad jis laukė, kol aš pati nuspręsiu, kada laikas pradėti vaiką. O kai bus laikas, jis man padės tuos planus įgyvendinti. Man atrodo, kad jis, kaip ir aš, nelabai savęs įsivaizdavo tėvo vaidmenyje.
Džiaugiausi, kad dar turiu visą pavasarį ir vasarą. Stengiausi atsilakstyti

. Su savo ištikimiausiom draugėm lakstėm po barus ir klubus – juk jaučiau, kad artėja „alkoholinis celibatas“. Dar atšventėm savo vestuvių metines ir...kibom į darbus
Dirbti ilgai nereikėjo. Prieš pat Kalėdas, gruodžio 18 d., nėštumo testas parodė II.Buvo kažkaip keista ir neįtikėtina, todėl testą pakartojau dar 2 kartus. O jis vis rodė tą patį – II.
– Motiniškas instinkte, kur tu?, – jo nebuvo, tačiau atsirado baimė ir nerimas

Bijojau, kad gali atsitikti kažkas blogo...
Aš vis dar netikiu, kad esu

, todėl užsiregistruoju į polikliniką, kad patvirtintų. Kadangi žiema ligų metas, tai aš, kaip taisyklė, persišaldau ir sugripuoju. Temperatūra pakyla virš 38. Poliklinikoje echoskopu man patvirtina nėštumą – 4-5 savaitės. Iš jaudulio pradeda drebėti visas kūnas. Ne tik iš jaudulio, bet ir dėl karščiavimo. Išėjus iš kabineto, koridoriuje atsisėdu ant suolo ir pradedu verkti, nes jaučiu realią grėsmę jo netekti, nes gydytojas perspėjo, jei toks karščiavimas nesiliaus keleta dienų, aš tikriausiai persileisiu...Nenoriu, bijau! Man išrašomas nedarbingumo lapelis, griežtas lovos rėžimas ir daug daug karštos arbatos. Po 2 savaičių dar laukia kontrolinis patikrinimas echoskopu.
Taip, mums pavyko!

Pakitimų nėra. Mažas žmogeliukas vis dar gyvena pas mane pilve. Tačiau apie liepžiedžių arbatą dar ir šiandien negaliu pagalvoti. Po 2 savaičių echoskopas jau rodo 8-9 savaites. Ir nuo to laiko, kai pasveikau, atėjo geri laikai. Tie laukimo mėnesiai buvo tikrai lengvi ir džiuginantys. Mane aplenkdavo visos ligos – nei man nugaros skaudėjo, nei kojos tino, nei pykino. Tik prasidėjus 8- am mėnesiui pradėjau jaustis nėščia. Jaučiau vidinę ramybę ir tuo mėgavausi. Man buvo gera tiesiog sėdėti namie ir laukti...Nejaučiau, kad man trūktų vakarinių pasibėgiojimų su draugėmis ar visokių kitokių balių festivalių. Instinkte, nejaugi čia tu?

Gimdymo terminas (2008-08-18) vis artėjo, o aš jokių požymių nejaučiu. Kankina jausmas, kad su tuo pilvu pravaikščiosiu iki pat Kalėdų. Knygose, internete prisiskaičiau, kokie turėtų būti artėjančio gimdymo požymiai ir bandau juos ižvelgti pas save, bet nieko neįžvelgiu. Tačiau kiekvienas krustelėjimas pilve atrodydavo, kad JAU prasideda.
Taip pat internete susiradau tikrų gimdymų vaizdelių. Baisu! Bet kuo daugiau žiūrėjau, tuo mažiau baisu darėsi. Viskas atrodė natūralu. Norėdama nors truputį gražiau atrodyti to natūralaus įvykio metu, gimdymo termino išvakarėse pradėjau ruoštis. Nusidažiau plaukus, nusidepiliavau kojas, pažastis ir visa kita, pasidariau manikūrą (prancūzišką su baltom gėlytėm), pedikiūrą, išsitepiau savaiminio įdegio kremu (juk reikėjo įgauti normalią spalvą, tiek laiko saulės nemačius)

Pagaliau išaušo termino diena. Šiandien po pietų esu užrašyta į polikliniką. Sakė, jei dar nepagimdysiu, tai ateiti pasirodyti. Laiko dar turiu, todėl ilgai voliojuosi lovoje. Besivoliodama dar sušlamščiu dėžutę „Rafaelo“

Poliklinikoje praneša džiugią žinią – kaklelis atsidaręs 4 cm! Klausia, ar neskauda pilvo. Man neskauda. Liepia važiuot namo, susikraut tašes ir važiuot į gimdymo namus. TUOJ PAT! Man šokas. Drebančiu balsu sakau: – tai ką man dabar daryt?!! - O jis:
– Ponia, nieko nedarykit, važiuokit gimdyti!
– Bet kad aš nieko nejaučiu!, – vis dar bandau jį įtikinti, kad aš negimdau. Juk man taip baisu!
– Nesinervuokit, pajausit, kai nuleis vandenis.
Man padeda susirinkti ir susidėti visus popieriukus (nes drebančiom rankom nelabai sekasi), palinki sėkmės ir su šypsena palydi iki durų. Aha, jam tai smagu, o man tai baisu „iki negalėjimo“

Su vyru vėl grįžtam namo. Mano tašės jau sukrautos – liko tik kelios smulkmenos. Baimė persipina su džiaugsmu. Dar nelabai įsivaizduoju, kas manęs laukia. Išeinant pro duris, iš kažkur dar kyla noras išplauti grindis

. Bet tiek to, juk daktaras sakė „tuoj pat!”.
Nuvažiuojam į VGN, užpildau popieriukus. Mintyse džiaugiuosi, kad neskauda, nes tas popierizmas užtrunka visą pusvalandį. Po patikrinimo praneša, kad kaklelis atsidaręs ne 4, o 2 cm (nu gi ne veltui aš bandžiau jį įtikinti, kad dar negimdau). Pamatuoja spaudimą – 180/100. – Viskas, sako, - guldom į patologinį. Paguldė, prilašino vaistų, spaudimas čiučiut nukrito. Akušerė liepia šiandien labai daug neprivalgyti. O man toks stresas, kad aš ir nenoriu. Jaučiuosi soti (juk tiek „Rafaelo“ sukapojau). Naktį baisi nemiga.O dar kai apie 2 val. nakties išgirdau rėkiančią moteriškę, tai visai baisu pasidarė. Pati girdžiu savo besidaužančią širdį (ir nori, kad spaudimas būtų normalus po tokių potyrių). Jau pradedu suvokti, ko aš čia atvažiavau ir kas manęs laukia. Bet tyliai sau pažadu, kad jau aš tai tikrai taip nerėksiu ir žmonių negąsdinsiu

Paryčiais šiaip ne taip pasnaudžiu pora valandų. 6 val. ryto spaudimo matavimas – 150/100. Sakė nieko nebevalgyt ir riboti skysčius. Supratau, kad šiandien jau kažkas bus. Patikrinimas – kaklelis jau atsidaręs 4 cm. Nesuprantu, man juk nieko neskauda, o jau siunčia į gimdyklą. Sako, nėra čia ko laukti, spaudimas aukštas, tai paskatinsim truputi ir iki pietų jau turėsit leliuką. Visa tai man nuskambėjo kaip iš fantastinio filmo. Ką reiškia iki pietų, jei dabar jau beveik 10 val

Kol su savo tašėm nusigaunu iki gimdyklos, atsidarymas jau 5 cm. Man vis dar nieko neskauda, todėl aš nelabai suprantu, ką čia su manimi daro. Prakerpa vandenis. Nežinau, ar man tikrai skaudėjo, ar tik taip atrodė, kad skauda, bet aš iš karto apsižliumbiu. Akušerė išsigandus klausinėja kas atsitiko ir stengiasi nuraminti. Visą kaltę suverčiu hormonams ir pati ant savęs pykstu, kad žliumbiu ir niekaip negaliu sustot. Tada mane pagąsdina, kad jei ir toliau taip verksiu, man dar labiau užkils spaudimas ir tada jau tikrai reikės mane pjauti. Nenoriu! Todėl nusiraminu. Ašaras pakeičia juokas, nes atvažiavo vyras ir pradėjom kažką juokauti. Širdyje labai gera, kad aš ne viena. Vėl prilašina vaistų nuo spaudimo ir pradėjo skatinti. Po valandžiukės kaklelis atsidaro 6-7 cm. Pradedu suprasti, ką reiškia skausmingos mėnesinės, nes tokių niekada neturėjau. Spaudimas nenusiteikęs kristi, todėl mane įtikina, kad reikia dar truputį paskatinti. Ir nuramina, kad jei labai skaudės, tai iš karto nuskausmins. O aš, per visą nėštumą šventai tikėjusi, kad gimdysiu TIK su epidūru, kaip nekalta mergelė, patikiu tais pažadais. Kai kaklelis atsidaro 8-9 cm pradedu šaukt, kad jau nebegaliu ir kad greičiau man suleistų pažadėtųjų vaistų. Tačiau paaiškina, kad epidūrui jau vėlu...Aišku, man suleido kažko, nuo ko nė trupučio lengviau nepasidarė. Visą pusvalandį kankinama skausmo mintyse keikiausi, svajojau apie stebuklingą epidūrą ir laukiau, kada gi viskas pasibaigs.
Prasidėjo stūmimas.Stūmiu, kaip pasiutus. Iš galvos neišeina bendradarbės pasakojimas, kaip nuo stūmimo jai akių kraujagyslės išsproginėjo

Baisu, bet man jau dzin, tegul sproginėja, bet kad tik greičiau. Po 3 ar 4 tokių stūmimų – finišas. Viskas truko 3 val (nuo vandenų prakirpimo).
Akyse pasidarė šviesu šviesu ir taip lengva. Matau, kad lauke šviečia saulė, vėl galiu matyti žmonių veidus, nes kurį laiką mačiau tik jų kontūrus. Padeda dukrytę ant pilvo, aš į ją žiūriu ir negaliu suprasti, ar man ji graži. Vis dar nesuvokiu, ką reiškia būti mama. Motiniškas instinktas dar miega.
Dar iki šios dienos, kiekvieną dieną prisimenu šį gimdymą. Suprantu, kad gerai man smegeninė buvo aptemus, nes labai daug ko neatsimenu. Sužinojau tik iš vyro pasakojimų. Ačiū jam, kad visada buvo šalia ir tuo buvimu suteikė man ramybės. Ačiū ir už tai, kad nuolat girdė vandeniu, kai paprašydavau, kad man glostė galvą skausmingiausiais momentais, nors aš jį ir nustūmiau (Dievas mato, aš to neatsimenu ir tikrai nenorėjau). Ačiū už tai, kad dabar rūpinasi dukryte ir keliasi naktį tam, kad nuramintų verkiančią.
Beje, dabar man dukrytė yra pati gražiausia ir nuostabiausia pasaulyje ir kiekvieną dieną vis labiau dėl jos kraustausi iš proto