Praeita vasara po patirto streso ir pervargimo nutarem su draugu isvykti pailset i Palanga.Romantika, poilsis , saulelydziai prie juros, pasivazinejimai karieta,sampano taure vakarais na ir zinoma beribe meile vienas kitam.Atostogavom neilgai, gal tris , gal keturias dienas .
Na stai mes ir namie, ir vėl darbai , kazdienybė, tik nezmoniškas noras šokolado rytais ir naktiniai lakstymai iki tualeto privertė mane sunerimauti.
Tiksliai atsimenu, kad buvo sekmadienio rytas, kai paprašiau draugo nupirkti testą. Ir štai atsakymas- aš laukiuosi maziuko :)Nepatikėjau, tad nusiunčiau dar draugę į vaistinę, bet mes neklydom ir vėl jis teigiamas
Ta diena gulėjau lovoj ziurėdama i lubas ir juokiausi ,juokiausi visa diena, juokiausi ne tik as , bet ir mano draugas. Nezinau ar iš laimės, ar iš streso, kadangi gyvenom nuomojame bute, kartu su kitais nuomininkais ir šeimininku buto.Be to buvome nevede, galvojom ką zmonės pasakys ir kaip tėvams pranešti.
Pirmas zingsnis buvo pranesti sia naujiena tėvams .Tylėjom apie mėnesi laiko, kol ryzomės pranesti sia naujieną, gal būtumėm dar palaukę, bet man grėsė persileidimas, tad teko sėdėt namuose, o kad nebūtu liudna reikėjo su kazkuo pasidalinti savo rūpesciais.
Kadangi jau turėjau nėščiosios kortele, ir pirma, maza nuotraukyte su taskiuku vidury, nuvykome pas mane.Negalėjau pratarti nei zodzio, tiesiog truko oro, ėmė baimė ir kartu neapsakomas dziaugsmas. Istiesėm saldainių dėzę ir ant jos padėjome kortele
Visus nesklandumus išsprendėm labai puikiai-lapkričio mėnesį atšokom vestuves, gruodį isigijom savo butą .Na ir pradėjom ruoštis būsimam stebūklui .Ginekologė nustatė, kad vaikutis turi gimti geguzės 12 ir bus mergytė.Oi kaip aš apsidziaugiau, prisipirkau ruzavų rubelių tik vezimo nedrisau dar pirkti, nes tikėjau prietarais.
Pries Kalėdas , apimta euforijos isėjau eglutės pirkti, kai staiga suskaudo pilva, vos namus pasiekiau.Vyras buvo firmos baliuj, o as isvykau i ligoninę. Diagnozė baisi-jums gresia persileidimas.Verkiau, verkiau taip , kaip niekada gyvenime
.Ir tik nuostabių merginų gulėjančių kartu su manimi , bei vyro meilės sugebėjau istverti toki skausmą.Kalėdas aš jau sutikau namie.Naujuosius atsventėme draugų bury-linkėdami sau laimės ir sveikatos.
Bėgo laikas , mano apimtys didėjo su lyg kiekviena diena.Pradėjo trūkti oro, permusinėjo sirdelė, prasidėjo nezmoniški galvos skausmai, nebegalėjau apsiauti pati batų, apsimauti kojinių ir net nagų nusikarpyti, tiesiog nebemačiau per pilvą
Atėjo laikas vėl apsilankyti pakartotinai pas ginekologę ir štai naujiena-laukiuosi sūnaus , be to vaikutis augo labai greitai, tad gyditoja siuntė mus i Mazylio gimdymo namus tikslesnio termino nustatymui.Padarė nuotraukėlę, kurioje jau matėsi vaikelio galvytė, kūnelis, rankytės.Oi kokia ji man brangi buvo, buciavau ne vieną kartą ir vis laukiau.
Ten mums pasakė, kad sūnelio susilauksim balandzio 20.Tėvelis pasiėmė atostogas, na ir pradėjom laukti to dziaugsmingo momento .Susidėjau lagaminą jau balandzio pradzioje,atsisakėm ir draugų gimtadienių, tolimesnių išvykų, daugiau laiko leidom namuose, bet laikas bėgo o vaikutis i pasauly neskubėjo.Pakartotinam tyrimui atsidūriau KMUK , ir vėl nauja gimdymo data iki geguzės 5.Baigėsi tėveliui atostogos , o aš likau viena namie.Dienom mazylis miegodavo o vakarais ir naktimis iseidavom abu i diskoteką
, nes taip smagiai judėjo.Kadangi zinojom apie mano padėti, apie stambu saunuoli auganty pilve
kreipėmės i KMUM docente susitarti dėl gimdymo prieziuros, o ji kaip tik atostogauti išvaziavo.Ir ką jūs manot ?sugryzo ir gydytoja po atostogų ir mes gamtoj pabuvojom su draugais ne kartą, , oš dar vis tebepukšėjau Pukšėjau tikrają to zodzio prasme , nes svėriau 100 kg.
Nors siaip nebelabai turėjau sveikatos, bet mazyliu parduotuvėse jauciausi ipatingai nuostabiai.
Dar geguzės 11 iskilavom su draugais gamtoj , o 13 mane paguldė i KMUK ir 9 ryto pradėjo leisti skatinamuosius, kadangi vaisiaus vandenų buvo mazokai, tad teko pradėti priverstinį gimdymą.
Vandenys ir gi patys nenubėgo, juos gyditoja nuleido oi kaip baisu buvo.Apie antra valandą prasidėjo pirmieji sąrėmiai ir nezmoniskas noras valgyti
Trečia valandą jau paprašiau anestezeologo pagalbos, nes labai skaudėjo, kadangi Klinikose ne viena gimdziau, tai teko laukti iki 16:30, kol suleis nuskausminamuosius. Šalia mane gimdziusi moteris labai dejavo, tai mane varė į dar didesnę paniką ir skausmai vis stiprėjo, o kaklelis niekaip neatsidarė iki reikiamo dydzio.
Kol vaistai veikė, buvo viskas gerai, netgi sokau isijungus radiją, kad tik greičiau tai prasidėtų, deja matyt per silpnai, nes nepadėjo
Prasikankinau iki devintos valandos vakaro, leido skatinamuosius i veną, o vaikutis nejudėjo .Dešimtą pradėjau gimdyti, kamavausi iki vidurnakčio, bet taip ir nepasigimdziau.
Bijojau ne tik dėl mazylio , bet ir dėl savęs, kadangi tokio gimdymo metu, tiksliau po jo as netekau mamos
.Bijojau, kad taip ilgai lauktas mazylis gali neisvyst mamos, nepajust jos silumos ir meilės.Kai nuvezė i operacinę atsimenu, kad keikiausi labai iš skausmo ir pykčio, kad nėra anestezeologo, bet po to jau atsijungiau.
Kaip išėmė mazyli jau nebezinau, negirdėjau nei pirmojo jo šauksmo, nes buvo labai šalta ir be protiškai troškino.Ačiu anestezeologui, kuris rado būda mano troškuliui numalšinti, tiesiog ipylė i burna vandenuko ir liepė greit išspjauti
Kai pirmą kartą pamačiau sūnelį, nepajutau jokios motiniškos meilės, nes mačiau per miglą, iškankinta nezmoniškų skausmų, nevilties ir nuovargio.
Po gimdymo mane nuvezė į intensyvios slaugos palatą, kur seselė visą nakty pramiegojo, o mes šalom prie atidaryto lango. Ryte man atnešė sūnelį ir tik tada , kai pajutau jo šilumą ant savo krūtinės mane uzliejo tokia palaima , toks neapsakomas laimės jausmas , kad net apsiverkiau.
Pagaliau aš pajaučiau tai ką jaučia kiekviena mama ir tai ka pajautė mano sūnus prigludęs prie mamos krutinės.Verkiau is laimės ir is skausmo, kad likimas toks negailėstingas ir atėmė is manęs mamą
O ji taip manęs laukė ir taip mane mylėjo.Na po gimdymo man teko išgulėti dar 15 dienų ligoninėj, kadangi buvo uzdegimas,turejau temperatūros ir pastoviai jaučiau kaulų skausmus.Kiekviena rytą nubudus dziaugiausi, kad likimas manęs pagailėjo, pagailėjo ir mano sūnelio, kuris turi MAMA ir nuostabų TĖTĮ.
Šiuo metu , mano brangiausiam turtui bus 6 mėsiai,o aš vis dar negaliu juo atsidziaugti
