Mano pirma ... paskutinė MEILĖ

vo kur visa ko šaknys

Is kur tokia statistika...
O jei moteriai nepasiseke su pirmu,antru,tai ji neturi teises daugiau gyventi,tuoktis,nes bus ,pavadinta "vienu zodziu"...
Kazkoks mastymas iskrypes...vertetu apsilankyti pas specialistus...

Mano pirmoji meilė įsižiebė, kai man tebuvo 15 metų čia geri penki metai atgal... Vis dar prisimenu tą jaudinantį pirmą susitikimą su tuo vaikinu išbuvau beveik dvejus metelius ir keliai išsiskyrė. Pirma ir nepatyrus meilė- ko norėti praėjo maždaug pusė tiek laiko, kol jį sugebėjau pamiršti. Paskui buvo antroji ir nelabai vykusi "meilė' , paskui- trečioji. Maniau, kad trečias kartas manęs neapgaus, bet pasirodo jis buvo apgaulingas, ir dar kaip . Nei vienam jų neatsidaviau, nei vienas man nebuvo nuotykis. Vieną dieną netikėtai visai kitame mieste užmačiau savo pirmąją meilę. Prisipažinsiu, kojas man pakirto. Bet labiau iš netikėtumo, nes pamačiau jį mieste, kuriame studijuoju (o tai visai kitas miestas, nei tas, kuriame gyvenu kol atostogauju) dabar mane lanko tik geros emocijos apie pirmą meilę..aišku, jis nenori ir nenorės bendrauti su manimi. Gal galvoja, kad aš į jį taikysiuos ar panašiai gal gyvenimas dar suves mus prie arbatos staliuko po to karto mieste prasilenkėm ne vieną kartą. Labiausiai, kas man įstrigo, tai jo žvilgsnis. Kaip tyčia ėjom tuo pačiu šaligatviu aš buvau tik ką po egzamino ir ėjau su drauge. Iš priekio, žiū, ateina mano buvęs- vau, labai mielos emocijos užplūdo. Vos tik jis pastebėjo mane, jo akys taip įsmigo man į akis, kad laikėsi iki paskutinės milisekundės, kol prasilenkėm. Lūpos ištarė tik nebylų "labas". Dievinau tą akimirką manau, prisiminsiu visą likusį gyvenimą.. Tiesiog..miela ir įdomi akimirka

Dėja, tai ne statistika, o realybė.
Sakai nepasisekė? Nepasisekė pirma, antra, trečią kartą, bet gal dešimtą pasiseks? Dėja ne, atsakau kodėl:
Pažiūrėkime kas vyksta dabar, šokama su bet kuo į lovą ir kai pasirodo tas „pačiausias, vienintelis“ sakoma: „dabar viskas, aš tik tavo ir tik tau ištikimas(-a)“, atrodo paims ir nubrauks viskas kas buvo, deje ne taip viskas paprasta. Praeitis sukuria mus tokius kokie esame dabar.
Nereiškia, kad tu to žmogaus nepažinojai, tai ir nereikėjo jam būti ištikimam, jei jau tikėjaisi surasti tą vienintelį tai ir reikėjo jo laukti, kitaip reiškia buvai neištikimas ir nesąžiningas tiek sau, tiek tam „vieninteliui“ ir ateityje nebeturi moralinės teisės reikalauti iš savo vyro ar žmonos būti ištikimu, tai reiškia, kad santuokos sudarymo vietoje duota priesaika yra niekinė, tik dar vienas melas...
Juokingai skamba tokie pasisakymai, kad aš vat sutikau buvusįjį ir „drugeliai pradėjo skraidyti“, tai kodėl būtent jis ir nėra tas „vienintelis“? Tuo tarpu tas dabartinis „vienintelis“ reikalingas tik dėl šeimos, kad galėtumėme vaidinti šeimą, nes jis ten geras, turtingas ir t.t., bet „drugelių“ su tuo žmogumi deja nėra... Tai kas čia per reiškinys??? Tai tiesiog didelis melas kuris veda į niekur, ir jame dalyvaujantys žmonės tampa labai nelaimingi....
Čia aš nukrypau nuo pradinės temos esmės, bet taip išreiškiu savo neigiamą požiūrį į tokius reiškinius kuriuos žmonės laiko savaime suprantamais...
Pažystu keletą porų kurios jau vos ne nuo vaikystės kartu, ir svarbiausia tai, kad jų tarpusavio sutarimas tiesiog stulbina aplinkinius, bet tai retenybė šiais laikais...

A jo? O tai kaip zinoti, kad butent Jis - Vienintelis? Is oro? Ir "neduoti" kol nesusituoksim? O po to vdrug jis sado-mazo miegejas? Ar emocinis smurtautojas? O gal jam stogas nuvaziuos ir jis nores sekso devyniese? O gal jis po 20 musu Vieninteliu graziu metu baznytineje santuokoje man pasakys - aciu, bet as radau Vienintele? Tai ka man tada - pasikarti, nes as "vienas zodis" ir nebeturiu teises i laiminga antra seima?

Jausmai yra dalykas neprognozuojamas ir nepaskaiciuojamas.

Mus supanti aplinka,tai realybe...kokioje aplinkoje gimete,augote,gyvenate,tokia ji ir yra...

O kas sudaro tas priesaikas...argi ne mirtingieji,taigi...klysti zmogiska,ir kaip sakoma,tegul meta tas i mane akmeni,kuris yra,buvo ne nuodemingas,ar nesuklupo gyvenimo kelyje...

Gyvenimas per daug sudetingas,kad galetume nuspresti kas teisinga,kas ne...jums juokinga,kitam zmogui ne,taigi ...ir cia taisykles negalioja,nes zmoniu jausmuose taisykliu nera...

Is kur svetimiems,negyvenantiems kartu zmonems zinoti,kaip jie is tikruju gyvena,gal jie uzsideda kaukes,laimingu,mylinciu zmoniu...o namuose,kapu tyla arba atvirksciai,besivaidanciu sutuoktiniu pora...

o kaip galima myleti vyra, kuris turejes ne viena moteri? jei vyras iesko savo vieninteles, tai tame nieko bloga nera, o jei jau moteris klysta, tai ji jau vadinama k***? ne visiems pasiseka taip, kad ju pirmoji meile gali buti paskutine. jau geriau po ilgesniu paiesku susirasti ta vieninteli, o ne su bet kuo bandyti gyventi kartu, gadinat gyvenima sau..

Papasakosiu ir as apie savo pirmaja meile Jis buvo mano brolio 2 metais uz mane vyresnis draugas ir gyveno kitapus gatves, kai pirma karta ji pamaciau man buvo 16. Pirmas ispudis buvo nekoks, Jis uzsuko i svecius pasiskolinti kazkokiu irankiu, mat namie remonta dare, o as pagalvojau vargeli is kur jis toookius baisius draugus traukia Antrasis musu susitikimas ivyko po poros dienu, kai jis grazino daiktus, tada ir pamaciau, koks jis buvo grazus... Aukstas, tamsus, graziom rudom akim... Oi, kaip mano sirdele virpedavo ji pamacius Aisku, kad jis man patinka as neissidaviau, o jis vis dazniau rasdavo priezasciu pas mus i svecius uzsukti, dar daugiau priezasciu as pati rasdavau (tai man kompiuteris sugesdavo, tai as nesugebedavau pereiti i aukstesni zaidimo lygi ). Taip jau atsitiko, kad praejus gal porai menesiu nuo musu pazinties, persikrausciau gyventi i kita miesto gala, tada jau prasidejo gyvenimas su mobiliuoju Negalejau isbuti nei dienos jo nepamacius. Karta po sventes jis pasisiule palydeti mane namo ir pirma karta apkabino... Man is tos laimes rankos, kojos drebet pradejo... Dar ir dabar siurpuliukai per kuna prabega viska prisiminus Jis mane be proto mylejo, manimi rupinosi. Taip draugavome gal 2 metus, kol Jis pradejo nebepatikti mano mamai. Mama man nematant pradedavo is mano mobilaus rasyti jam zinutes, kad jis man nebepatinka ir kad as niekada gyvenime jo nebenoriu matyt. Veliau sugalvodavo mus ,,sutaikyt'' kviesdavosi i svecius, o jis labai gerbe mano mama ir aisku ateidavo. Mes vel pradedavome draugauti, o mano mama zaisti zaidima ,,isskirk ir sutaikyk''. Aisku, po siu zaidimu musu santykiai prastejo, jis susidejo su negerais draugais. Dingdavo savaitei ar net menesiui, o paskui lyg niekur nieko atsirasdavo. Kai klausdavau kur buvo, sakydavo reikalu turejau. Dabar zinau, kad laika leisdavo su kitomis.. Mat as buvau ta oficialioji mergina, kuria pazinojo tevai, seneliai ir gimines, o kitos buvo for fun. Taip jau atsitiko, kad praejus 3,5 metu nuo musu draugystes pradzios mes issiskyrem. Dabar jis turi seima. As turiu suzadetini, kuris mane tikrai myli, manimi rupinasi, bet pastarajam as vistiek nejauciu to, ka jauciau JAM. Nors ir parsas Jis buvo, bet jau praejo daugiau nei 3 metai nuo musu issiskyrimo, bet vistiek kiekviena karta apie ji pagalvojus, prasilenkiant gatveje, ar net pamacius jo automobili man suvirpa sirdele... Tai buvo DIDZIOJI mano MEILE...

Kas per nesamone??? Is kur zinot, kad mama? Gal drauge, brolis...?

Mano pirmoji meilė... vienintelė, nuo 15 metų; jam 17. Kiekviena diena kartu, pirmas kartas, santuoka, vaikai.
Nežinau, tuokėmės jauni, be proto mylėdami vienas kitą, bet būdami žiauriai skirtingi... Šeši metai iki santuokos, dešimt metų santuokinio gyvenimo - visą laiką tas pats: negali paleisti, bet negali būti kartu; arba labai labai gerai arba tragiškai. Tai vienas nori skirtis, kitas nepaleidžia, neleidžia, tai kitas...Nežinau, gal būtume išsiskyrę kada, būtume abu laimingesni.
Žinau, kad TAS jausmas niekada nepasikeis, aistra, meilės nedings; tiesiog jau racionaliai suvoki, net ir tuo momentu, kai pavargsti, nebenori būt kartu, supranti: numirsiu be jo.

Man atrodo, kad visada, kai nauji jausmai atsiranda galvoji, kad čia tikrai tas pirmas ir paskutinis kartas ir absoliučiai nepamirštamas Taip galvojau, kai buvau pradinėj mokykloj, gimnazijoje, universitete, neabejoju, kad ir dabar taip galvosiu, kai vėl įsimylėsiu. Jokių jausmų nekelia buvusios meilės, absoliučiai, tik paskutinė... gal dėlto, kad po jos stipresnių jausmų ir nebuvo, bet labai tikiuosi, kad bus. Manau daug kam pirmosios meilės asocijuojasi su jaunyste, pirmais kartais, kai dar visas pasaulis atrodo tau po kojom, kai esi pilnas optimizmo, manau tai yra gražiausia ir jausmai atrodo tada stipriausi. Tai tampa tarsi tam tikro gyvenimo periodo dalis, o to ištrinti gi negalim ir nenorim. Ir net nemanau, kad reikia gailėtis tom, kurios nebaigė tradiciškai su pirmosios meilėmis (t. y. nesusiženyjo ir neprisigimdė krūvas vaikų), tik neišsipildžiusi meilė tikrai gali būti romantiška, tuo ta pirma meilė ir nuostabi, kad nesuteršta nei buitimi, nei vakais, nei visais tais rūpesčiais, kurie neretai nužudo meilę. Žodžiu įsimylėkim, mylėkim, nėra geresnio jausmo pasaulyje, nesvarbu tai pirmas ar penkiasdešimtas kartas

Labai panaši situacija,istorija nutiko man labai labai artimam žmogui,kai jį apgavo,ta,kuri sakė,kad jis jai tas vienintelis,o pasirodo po "tipo"pirmos nakties jau buvo gal kelintinis :)be to sakė,kad šeimas viskas,o kai pasiekė ko nori,tai atsirado vėl kiti "vieninteliai",vėl ieškojo naudos,kol rado,ir vėl jaučiu tam kitam sakė,kad vienintelis tik tiek,neskaudu,kad ji nebuvo jam nei pirma ir nei paskutinė meilė....paprasčiausiai žmogus gailėjo jos nes manė,kad jauna,nori pabėgti nuo savo šeimos,nori sukurti savo šeimą....sukūrė...neilgam...na bet tikimės,kad dabar,kiek žinoma,tas penktas "vienintelis"tikrai bus "vienintelis"...