Sveikos,laimingos mamos ir būsimos mamytės,
nuoširdžiai noriu visoms padėkoti už Jūsų istorijas, už tai kad pasakodamos jas suteikiate vilties ir sustiprinate tikėjimą norinčioms tapti mamomis.
Esu forumo naujokė. Deja, savo dalyvavimą čia turiu pradėti nuo pačių pirmųjų temų, skirtų "Nesulaukiančioms gandro".
Mudu su vyru susituokėm jau gerokai perkopę savo trisdešimtmečius. Ir štai jau antri metai bandom susilaukti vaikų. Tik kol kas pastangos bevaisės. Visą tą laiką ''dirbome savarankiškai'', ir tik neseniai kreipėmės į vaisingumo specialistus. Taigi, kaip ir daugelis Jūsų, dabar ir mes, pradedame savo kelią kovoje su nevaisingumu.
Pasakius tiesą, aš jau buvau susitaikiusi su mintimi, kad savo kūdikio neturėsim, kad reikės įsivaikinti ir t.t., ar pan. Galbūt tokios mintys kilo pervargus nuo nuolatinio aplinkinių spaudimo - ''ko negimdot?''; "ne pirmos jaunystės esat, greit visai nieko nebegalėsit", ir kitokių ''komentarų". (na, kas turėjo tą problemą, tas žino ko žmonės prišneka).
O čia, forume, radau savo bendralikimes...
Nuostabu! Jūs tikriausiai ir pačios nenujaučiate kaip man padėjote. Paskaičius jūsų istorijas vėl pradedu tikėti, kad tikrai, ir man užaugs didelis ir apvalus pilvukas, kad ir aš lipsiu laiptais sunkiai pūškuodama, ir nepasieksiu batų raištelių pati užsirišti, ar naktį pabudus užsimanysiu silkės su ledais; o praėjus kuriam tai laikui sūpuosiu savo niurzgantį kūdikėlį ant rankų. Labai ačiū Jums visoms!
p.s. gal kas galite įmesti nuorodą į temą "Pirmojo vaikelio laukimas po 30 -ties'' ar kokią panašią, jei tokia yra?
