Ponia, mes būtinai turim susitikt po 3 metų - Gimdymo istorijos

Turbūt istoriją pradėsiu nuo minties apie antrą vaiką subrandinimo. Kurį laiką po pirmagymio nenorėjau daugiau vaikų. Nejaučiau poreikio, noro ir t.t..... o mintis "kad priimta turėt 2" man buvo iš vis atgrasi. Vyras norėjo daugiau vaikučių, kartais dėl to pykomės....Taigi dar rudenį aš purčiau galva ne ne ne, o žiemą su sūnum puošiant Kalėdų eglutę, širdy suvirpėjo jausmas.........NORIU.....
Turėjome daug laiko išsvajoti ir išlaukti tą jausmą. Norėjome žieminuko, nes visa šeima esame gimę žiemą. Taigi teko palaukt pavasario, atsigaut po šalčių, pasikraut saulės šilumos. Bet ir tas laukimas buvo toks fantastiškas... taip gera buvo nešiot savyje tokia paslaptį apie ateities planus.
Pirmą testą padariau praėjus 10d. po O... dvi juosteles.....tiesa viena labiau vaiduokliška... rodau vyrui......apsikabinam ir tylim...taip gera ir ramu... nėr tokios euforijos kaip suplanavus pirmą vaiką... dabar tiesiog tokia ramybė- viskas taip ir turi būti. To mes laukėme ir planavome... Po 5d kartoju testą- dabar jau nėr abejonių.
Neštumo pradžia atnešė ir nemažai nerimo....6-7 sav prasidėjo negerumai.... aplėkiau kelis gerus gydytojus ieškodama atsakymo kodėl? kas ne taip? Visi tvirtino ta pati- kaip lemta taip ir bus.... O aš nenorėjau jo netekti.....Aš taip NORĖJAU šio vaikelio... Kas savaitę ultragarsas, kas savaitę kelios sekundės mirtinos tylos žvelgiant į ekraną ir pagaliau kaskart tie patys taip laukiami žodžiai- širdele plaka, leliukas atitinka amžių...
Iki 12 sav buvo beveik gulimas režimas. Gal ir gerai, nes visąlaik norėjau miego. Nepykino...
Kai aplinkiniai klausdavo ko laukiame, mes su vyru vos ne vienbalsiai tvirtinom- berniuko. Kai kas nusistebėdavo, o aš turėjau stiprią nuojautą, kad auginsime 2 sūnus. Vieną naktį sapnavau kūdikį, veido nemačiau, bet kalbinau jį vardu... Taigi problema dėl vardo išrinkimo- atkrito...
20 sav ultragarsas GN. Džiaugiuosi, kad visi negerumai praeityje, mažiukas spurda ir baksnoja... Gydytojas atidžiai vedžioja davikliu per pilvą, rodo ir man aiškina. Pagaliau klausia ar noriu sužinot lytį...Hmm.... taip noriu..... Tada vėl klausimas- ką auginat namie? Sakau- sūnų. Pauzė.....matyt susimastė, kaip pateikt man ta žinią ir kaip aš sureguosiu... Pagaliau- tai auginsite 2 sūnus.....Aha, galvoju, nuojauta neapgavo........O širdyje taip gera, taip gera.... Einu namo Laisvės alėja, ką ten einu- beveik skrendu. Skambinu vyrui- sakau, ar nori žinot? O jis man- mes ir taip žinojome... Važiuoju troleibusu, sėdžiu ir negaliu sulaikyt šypsenos... gal ir keistai atrodo iš šono isišiepus neštuke, bet man dzin.....jie nežino, kodėl aš šiandien tokia laiminga...
Sūnus be proto laukė brolio. Kalbino, glaudėsi prie pilvo...Kartais pabardavo, kam mamą spardo... Mėgavausi tuo jausmu, ta gyvybe po širdim... kas žino, gal paskutinį kartą...
Neštumas ejo į pabaigą ir mūsų būsto remontai taip pat. Kažin kodėl pastojus, šeima pradeda namie remontus? Jūs pažiurekit kas vaikšto interjero, apdailos, remonto prekių skyriuose? Neįprastai daug nešciu..... Slinko paskutinės savaitės. Nuvažiavom ir mes paskutinių akcentų vaikų kambariui, rankenėlių prieškambario spintoms....parpuškavau namo su mintim, kad tai "paskutinė kelionė į Senukus". Praėjo dar savaitė. Sekmadienį su šeima važiuojam apsipirkt maisto. Išsirengiu pašiurpint visuomenės, nes jau kas antras palydi žvilgsniu...nors pilvas ne toks didelis. Kraunu i vežimeli viską kas papuola, tarsi i kita pasaulio kraštą ruošiuos išvažiuot, o be manęs vyrai prapuls.....
Pirmadienis (02 04). Slampineju po namus. Įsijungiu SM. AiŠku Įsitaisau fotelyje su krūva pagalvių.... Vienu metu netikėtai nudiegia šona, taip surakina, kad bijau pajudėt. Raportuoju apie savo savijautą vienoj temoj, merginos aišku tai priskiria kaip ženklą apie artejantį gimdymą. Hm... kad dar turiu laiko..... Penktadienį turiu prisitatyt pas gine, žiūres ar ištemsiu per savaitgali. Jei viskas ok, pirmadieni guldo ir tik antradieni (02 12) operuoja. Visa savaite laukt.......Ilgokai....Bet man visad atrodė, kad pagimdysiu anksčau....
Parsivedu is darželio vaiką ir gulam abu popiečio miego. Negaliu užmigt.......TEN kažkas vyksta......kažkas prasidėjo.....Vakarop baigiu krautis daigtus. Ir iš darbo grįžusi vyrą, nudžiuginu naujienom "jau greit". Reakcija tipiška- "tik naktį negimdyk". Vakaras. Visi miega, o aš vartaus. Maudenimas dažneja ir stiprėja....daros neramu kaip čia duota pažadą negimdyt įvykdyti. Lakstau į WC kažko tikėdamasi, bet kamštis išėjo jau prieš 2 sav. Galų gale išgeriu brendžiuko, kojas kišu į šiltas kojines ir vėl į lovą..... Darosi šilta ir gera.....Užmiegu iki ryto.
Ryte trumpai pasvarstom ką daryt, nes jaučiuos pakankamai gerai, bet gal reik pasirodyt gydytojai? Važiuojam su visom tašem. Skambinu į mobilų- nekelia..... Kas čia dabar? Bus "bajeris", kad ji šiandien nedirba.... Jau slampineju laiptais, laukiu. Vėl skabinu- atsiliepia...buvo operacinėj..... Na ka apžiura, tiek patys 1,5 cm nuo 36 sav. Ką darom? Siūlo gultis ir ryt operuojam...... nenoriu....jau geriau atgal namo....O po tos apžiūros, man vėl sujudino.....vėl ima neramumas, maudimas ir sakau gydytojai- neišlauksiu nakties. Visa laimė, kad nuo vakar vakaro nieko burnoj neturėjau. Operuosim šiandien......Skambinu vyrui, kuris mašinoj laukia- ateik su tašikėm- ruošimės....
Po visu formalumų guliu gimdykloj.......laukiam kol paruoš operacinę. Man neša krūvas popierių pasirašyt - kad sutinku, nepraštarauju...O skaudena, taip jau "normaliai"- o dar norėjo rytojaus laukt.....Savom kojom einu į operacinę, o personalas praleidžia, į šonus atsitraukia. Jaučiuos kaip mirtininkė į kamerą vedama... Visi ziūri į akis, o man nesmagu... Ko čia žiurėt, ir taip aišku, kad bijau.... Stovi ir gydytoja, jau pasiruošus, kauke ant veido....Ir prieš ją kažkaip keistai jaučiuos, jai patikiu savo ir vaiko gyvybę... Operacinėj bandoma iškaidyt įtampą, klausia ko laukiu- sakau antro sūnaus......Pagaliau guliu ant stalo.....bet darosi bloga... dūstu, karštis muša... Visą gyvenimą mėgusi mažas pagalves, į neštumo galą miegojau ant 2 nemažų. O dabar paguldė visiškai horizontaliai. Galvojau uždusiu gyva, leido kažkokių vaistų, dar ir dar.... pagaliau atsikvėpiau, tapo vėsu..... Kaip tik užgime vaikiuko galvutė....."Koks stambus" pirmas asistuojančio gydytojo komentaras. Kaip vėliau pasirodė- itin plepus dėdė. "Oho, kaip virkštelė, apsisukus stipriai" vėl girdžiu komentatoriaus balsą. Jaučiu traukimą ir riksmas.......Gimė.....Nunešė ant staliuko, valo, o tas rėkia kiek sveikatos turi......Akyse kaupiasi ašaros, bėga tik į vieną pusę...Aš pasukus galvą matau jį......Bet pala, man nesakė lyties... Klausiu- ar berniukas......Berniukas, berniukas...nuramina kažkuri seselė ir vėl palinksta prie vaiko. Išnesa į skyrių..... Dabar žiuriu į lempas lubose....Ašaros tyliai bėga i ausis.... Kažkas iš personalo pasilenkia ir taip šiltai klausia "susigraudinot ?". O man kažkaip juokinga, kad ausys pilnos ašarų...
Prie mano pilvo vis dar vyksta dialogas....Mano komentatorius taria pagiriamąjį žodį gydytojai, nes po praėjusio CZ, viskas kuo puikiausiai sugiję. Zodžiu, jam patinka, mano vidaus organai..... ir netikėtai pasiūlo- "Ponia, mums būtinai reik susitikt po 3 metų, pažiūrėkit kaip viskas šaunu, reiks gi seses broliams"... Šypsosi ir personalas, įtampa slūgsta, sekmingai baigėsi dar viena operacija.... Baigia mane siuvinėt, ateina vyras.....santurus jis.....bet akys dega ir stiprus bučkis kakton pasako daug.....
Mes intensyvios priežiuros palatoj. Atneša mažių. Apžoriukas čiumpa papulį ir nepaleidžia..... Vyras laiko frontą su telefonu sveikinimų lavinoj.......Visiems kartojam....taip taip lygiai 4 kg ir 53 cm....... Ir gimė Užgavėnių dieną...Pagaliau matau savo vaikutį, tokį išnesiotą ir islauktą....Netruko prabėgt savaitė ir iškeliavom namo...
Sulyg mažojo gimimu atėjo seimoj pilnatvės jausmas..... taip gera matyt vaikus kartu.....negaliu patikėt, kad kažkada aš norėjau atsižadėt viso šito......Ką bučiau praradus....ką praleidus.....ir kodėl ir brangint ir saugot tai ką turim imam tada, kai pajuntam netekimo gresmę....
P.S. Dabar džiaugiuos savo berniukais ir apie ateitį negalvoju. Nesu konkrečiai nusprendus taip ar ne... Tiesiog gyvenu ir laukiu.....galbųt kada nors vėl suvirpės tas jausmas širdy......Na, galu gale kažkas man paskyrė "pasimatymą" po 3 metu...

Atsakyti į cituojamus pranešimus

Dalintis