Įkraunama...
Įkraunama...

Ar neteko nusvilti remiant kokį žmogų?

nezinau ar tinka sitam skyreliui tokia tema,bet...as pasiskaitineju temeles ir vis galvoju ar cia nera apsisaukeliu...nekalbu apie forumietes, kurios paskelbia tema,bet apie tuos,kurie tos pagalbos praso...
buvo viena mano klasioke,kuri klases akivaizdoje buvo vargse mergaite,kurios tevelis mires, mama uzdirba labai mazai...o dar be jos yra du vaikai seimoje...kad jiems visiems labai sunku ir pan. ir ka gi, mes sumesdavom pinigelius, kad ji galetu su mumis vaziuoti i keliones, isvykas ir pan, per kaledas susimesdavom jai dovanai,nes visi keisdavomes dovanom nuo pat pirmos iki 12 klases, sumetemj jai pinigus ir uz ejima i simtadieni, ir uz is isleistuves, drauges mama jai padovanojo suknele...nu zodziu,remdavom ja kaip galedami...
ir stai baigus 12ta klase islenda yla is maiso,kad visa seimynele atostogas leisdavo uzsieniuose-tai kryme, tai jaltoj, tai kroatijoje paskui prasidejo trukijos, egiptai ir pan...pasirodo mama uzdirbdavo tikrai nemazai, dar turejo ir turi labai turtinga drauga(dabar jau vyra). tai seimai tikrai sunku buvo kokius 4 metus po tevo mirties, t.y. kazkur iki 6 klases...nezinau kodel taip elgesi drauges mama,bet per kiekviena tevu susirinkima ji verkdavo kaip nera pinigu ir pan...
tai tokia mano istorija...iki siol nesuprantu kaip buvo galima tiek metu meluoti...
Atsakyti
Ramunita, manau, kad daugeliui taip pasitaiko... Kita vertus, nebutinai reikia sakyti, kad moteris melavo smile.gif Parodyk man zhmogu, kuriam visko butu gana smile.gif Juk visuomet truksta tai to, tai ano, kazhkas atrodo visai nepasiekima... O kur yra ta riba, kai nebegalima ishsiversti be kitu pagalbos - chia jau kiekvienas asmenishkai ta riba nusistato... Vienas pagalbos paprashys tik visai ish bado ishsekes, kitas ims raudot ir pagalbos prashyti, pritrukes keliu shimtu litu kelialapiui i Kanarus... Iki shiol su ironija prisimenu, kaip viena mano drauge verkte ishverke paskolinti pora shimtu litu, prisieke, kad po keliu dienu grazhins... (Paskutinius turimus atidaviau)... Maniau, zhmogui maistui truksta smile.gif O pasirodo, truko planuotoms atostogoms i kalnus slidinet smile.gif Pinigus atgavau tik po keliu menesiu. Mano pachios vaikas zhiemos atostogas pratupejo namie, nebuvo uzh ka net pas mochiute nuvezhti... Galejo ji ir supykt ant manes uzh tai, bet pasizhiurejo i viska su jumoru smile.gif O tai draugei vis viena atrodo, kad jie gyvena labai blogai, kad jiems nuolat reikia paramos, skolinasi tai ish vienu, tai ish kitu smile.gif Kiekvienam, matyt, sava riba smile.gif Nemanau, kad chia reikia piktintis: tiesiog nusistatai savo taisykles - kokiais atvejais padedi, o kokiais ne... Ir tiek smile.gif Kiekvienam valia prashyt pagalbos, jei jam atrodo, kad jos reikia, ir kiekvienam valia pachiam nuspresti, ar jis nori ir ar gali padet...
Atsakyti
QUOTE(Ramunita @ 2005 07 05, 12:43)
nezinau ar tinka sitam skyreliui tokia tema,bet...as pasiskaitineju temeles ir vis galvoju ar cia nera apsisaukeliu...nekalbu apie forumietes, kurios paskelbia tema,bet apie tuos,kurie tos pagalbos praso...



Kvaila aukoti, o paskui galvoti - kur tie pinigai nuejo, kaip jie buvo isleisti... Jei duoti - tai is sirdies, ir nesvarbu, ar tie pinigai pragerti bus, ar kam kitam isleisti.. Jei tokios mintys kankina - kam aukoti apskritai? g.gif
Atsakyti
Man ir taip atrodo: jei jau duodi, tai ir nebesuki galvos, ar labai tam gavėjui reikia... Parama, matai, toks dalykas: gali - remi, negali - neremi. Visada galvoju, kad duoti yra tūkstantį kartų lengviau ir maloniau negu imti...
Atsakyti
ramunita, as tai irgi manau - dievas mato, kad tu duodi. o kad tie pinigeliai nuejo ne ten arba, kad tie zmones tave apgavo - tai dievas irgi mato. ir tik tiems zmonems blogiau. ne tau. nemanau, kad reiktu del to nusivilti ir nebeduoti. ka sesi, ta ir pjausi.
Atsakyti
Jei duodu kam (pavadinsiu ) auką, tai niekada nesusimąstau ar tam žmogui reikėjo ištiesų ar buvo tik makaronų kabinimas. Čia lieka to žmogaus sąžinei. smile.gif
Atsakyti
Patikėkit, ne tik tie , kurie duoda suka galvas, kur tie pinigai pateks, bet ir tie , kurie gauna, mąsto,kaip padėkoti tiems ,kurie padėjo ir ,kaip įrodyti( gal šitas žodis ir nelabai tinka), kad pagalba nenuėjo vėjais.
Kas dažniau apsilanko forume, turbūt žino, kad ir mes prašome paramos. Buvo štai toks atvejas: skambindavo vis toks vyras, vis klausinėdavo kas ir kaip, ir vis taip paskambina, pasikalbam ir po kiek laiko vėl skambina. Galų gale sako, norėčiau pinigus perduoti į rankas. Na, sakau, į rankas neimsim, viskas turi būti taip sakant " užantspauduota" ir tvarkinga, jei norit, sakau, perveskit į sąskaitą. Tada pagaliau pasakė, kad nelabai pasitiki ir duodamas į rankas bent pamatytų mus. Tada ,sakau, kokios problemos, prašom, atvažiuokit į svečius, pamatysit, kaip gyvenam, kokie mes, o tada ir nuspręsit, pervesti ar ne.
Aš suprantu tuos, kurie abejoja, ar tam žmogui paaukojo ir šita mažyte istorija norėjau patarti, kad visada galima paskambinti ar aplankyti tuos žmones, kuriems reikia pagalbos, susipažinti su jais, ir neliks jokių abejonių.
Atsakyti
cicina,patikek, ne karta buvom pas ta klasioke...varganai ten viskas atrodydavo...
o del paramos ir negalvojimo kaip ten bus...jei galeciau-duociau pinigu visiems vargstantiems! kad neliktu nei vieno nelaimingo, sunkiai sergancio vaiko, kad neliktu nei vienos mamytes abejojancios ar jos vaikelis isgyvens, nes vaistams nera pinigeliu, kad neliktu nei vieno vaiko, kuriam per klasioku isvykas reiktu "susirgti", kad nei vienai mamytei nereiketu skaiciuoti papersu ar darytis aborta vien del to,kad suktusi mintys, jog nebus kuo ismaitinti vaika...
bwet tiek neturiu-ir reikia rinktis... nemanau,kad zmogus issigalvotu liga,kad susirintu pinigeliu, na tiesiog nenoriu tiketi,kad tokiu yra...bet vat tarp tu,kurie praso materialines pagalbos jauciu yra visokiu...o apsilankyti pas zmogu...o jei izeisiu?
Atsakyti
Aš galiu pasakyti taip: man reikėjo finansinės pagalbos. Forumietės mane parėmė nežinodamos nieko apie mane. Patikėkit, kai gavau iš jų až, kad pervedė man pinigų ir, kad linki man sėkmės ir greičiau išsivaduoti iš rūpeščių, žliumbiau. Žmonės man padarė gera manęs nematydami. Ir tikiu, darė taip iš visos širdies. Visos rašė: nereikia grąžinti, bet aš vis tiek grąžinau, nes pažadėjau, kad grąžinsiu.
O jeigu abejoji, kad gal nereikia padėti, tai geriau ir nepadėti. Pagalba, auka kitam turi būti nuoširdi. Suprantu, kad būna apgavyščių, melo, bet... Tokie jau žmonės šiais laikais verysad.gif O jei jie prisimelavo ir vaidino aukas, lai tebūna jų sąžinės reikalas. Yra auksinė taisyklė: jei kam nors padarei bloga, apgavai, viskas grįžta su kaupu cool.gif
Vat, kokia mano filosifija smile.gif
Atsakyti
Perskaičius šią temą-negalėjau neparašyti.Labai daug žmonių padėjo mums ir materialiai, ir geru žodžiu kol dukrytė sirgo 7 mėnesius.Žinoma, mes patys kreipėmes pagalbos.Tiek žmonių gerų sutikome.Jei ateina pensininkė močiutė ir sako:Aš JUms vaikeliai 10 Lt paaukosiu, tokia graži mergytė.Dabar,kai kamilytė išėjo NAMO,aš jaučiu begalinę padėką, skolą žmonėms.Tikrai nėra lengva prašyti,priimti paramą.Žinoma, yra visokių žmonių, bet tai jau kiekvieno sąžinės reikalas.Tai tokia mano rėmimo patirtis...
Atsakyti
Įsižeisti?O ko įsižeisti, jei neturi, ko slėpti, ir žinai, kad žmonių pasitaiko visokių. Nors tiesa, kiekvienas kalbame nuo savęs, iš patirties. Aš neįsižeidžiu, kitas gal ir įsižeistų. O kas liečia materialinę pagalbą, tai sutinku, ligos neišgalvosi, o štai kada prašo pinigų materialiai paremti iš tiesų sudėtingiau. Kaip jau kitos mamos minėjo vienam duonai, kitam atostogoms trūksta...
Ir Viltei pritariu - imti daug sunkiau nei duoti, aš Mamulios iš pradžių prašiau, kad neskelbtų viešai sąskaitos, nes norėjau kiekvienam asmeniškai padėkoti ir pasakyti, kokia jų pagalba svarbi, bet nesitikėjau, kad atjaučiančių žmonių bus tiek daug.O "skolą", bent aš taip tikiu, galima grąžinti kitais būdais
Atsakyti
Labas, visoms, nutariau ir aš šį tą pasakyti. Aš palaikau Ramunitą, labai jau visos kategoriškai ją sukritikavot. Visos, kurios čia rašėt, kad sulaukėt pagalbos tada, kai jos reikėjo, paminėjot, kad jos nebeėmėt tada, kai gyvenimas pasikeitė. Ramunitos istorija kiek kitokia. Šeima, sulaukusi žmonių pagalbos, atsistojusi ant kojų, galėjo padėti tiems, kam tikrai reikėjo paramos, bet to nepadarė, o toliau naudojosi žmonių gerumu. Tai tapo jau sukčiavimu, o tai jau kaip ir nusikaltimas, kuris gali būti ir smerkiamas. Kiekvienas, parėmęs kitą bet kokiu atveju nori žinoti, kaip klostosi toliau to žmogaus gyvenimas ir ar jo suteikta parama buvo naudinga. Jei parama tam žmogui nėra būtina, geriau ją suteikti kitam, nes visiems nevisada užtenka. Aš taip pat aukodama visų pirma pasidomiu, kam ji labaiu reikalinga, nes ir pačios galimybės labai ribotos.
Mamytės, kurios prašo paramos savo vaikelių gydymui, tiesiog neturi kitos išeities. Niekas net neabejoja, kad galėdamos jos visada skubės padėt kitam
Atsakyti